Lietuvių kultūrinėje atmintyje įsitvirtinęs rūpintojėlio įvaizdis gali būti laikomas kone archetipine figūra. Įvairūs mokslo žmonės apie tai yra daug kalbėję ir rašę. Tačiau ne apie mokslą šitas komentaras. Šiandieninė politikos scena - vienų rinkimų aistroms rimstant, o kitoms kylant - darosi itin patraukli rūpintojėlių vaidmens atlikėjams.
Lietuvių tautosakos pamokomis pagrįsti kasdieniai politinių veikėjų judesiai yra gana dažnai aprašinėjami. Jie gali būti palyginami ir su liaudies gelbėtojo personažu, tačiau netapatinami. Skiriasi karnavalinės abiejų įvaizdžių šaknys. Vienos dygsta tiesiai iš folkloro, kitos - netiesiogiai iš TV. Antropologinės politinio teatro įžvalgos leidžia geriau suvokti, kaip siekiama veikti masinę mūsų sąmonę.
Tikra banalybe graso bandymai analizuoti nuolatinį prezidento ar jo komandos narių susirūpinimą kuo nors, kas Lietuvoje darosi. Reikšti, rodyti, išgyventi susirūpinimą yra visuotinis politinių Lietuvos viešpačių rūpestis. Vaizdinė rūpintojėlio povyza atsiranda visur, kur “pijarui” pasiseka susitarti su žiniasklaida. Tačiau, kita vertus, čia nėra Prezidentūros bėda, o tik reagavimas į folkloro paveikumo faktą. Blogiau yra tada, kai rūpestis pateisina priemones.
Apskritai net ne idėjos ar pažadai, o būtent priemonės ir metodai darosi lietuviškos politikos drama. Štai keletą savaičių besitęsianti prezidento patarėjo Gintaro Šurkaus rūpinimosi mokinių narkomanijos prevencija kampanija atskleidė, kad valdymo priemonių vairavimas tikrai primena įgūdžius ne iš automobilių, bet balionų pasaulio. Kaip ir daugelis šios idėjos oponentų, nesu joks žolės ar adatos šalininkas. Tačiau greta psichologų, sociologų ir pilietinių aktyvistų opozicijos išdėstytų argumentų norėtųsi pabrėžti štai ką. Tvarkos darytojai rūpintojėlių veidu siūlo priimti tokią tvarką, kuri reikštų giluminį bei visuotinį kaltumo prezumpcijos jausmą. Tvarkdarių tvarka tai sistema, kurioje nuo mažumės turėtume nuolat įrodinėti, kad mes nesame nusikaltėliai. Geriau pažeminti dešimt nekaltų vaikų negu nepastebėti vieno kaltojo. Ar neprimena kažko iš netolimos sovietinės praeities?
Yra ir kitas atvejis, kuris atliepia bendrąjį politinės retorikos vystymąsi. Rūpintojėliškas rūpestis net šiaip santūrų Seimo pirmininką Artūrą Paulauską įvilioja į šias scenografijos žabangas. Štai visiškai neseniai jis viešai pareiškė susirūpinimą dėl Lietuvos keliuose nemažėjančio avaringumo. Toks susirūpinimas akimirksniu sulaukė vairavimo mokytojų asociacijos pritarimo. Reikia daugiau mokyti naujuosius ir būsimus vairuotojus. Daugiau, brangiau ir pelningiau - pridurkime. Žinoma, pamąstys realistas, šitas epizodas yra visiška didžiosios politinės scenos periferija. Nesiginčysiu. Tai smulkmena, ištars koks nors socialinis sadomazochistas, bet maloni.
Ar Seimo pirmininko ir vairavimo mokymo verslo atstovų susirūpinimas nerodo, jog yra tikima, kad avaringumas Lietuvos keliuose tiesiog išimtinai priklauso nuo vairavimo taisyklių žinojimo ar nežinojimo? Taigi, tikriausiai galvoja rūpintojėliai, greitį viršijantys automobilių eismo dalyviai tiesiog nežino, kad taip nedera elgtis. Ir brangių mašinų vairuotojų elgesys sausakimšose Vilniaus sankryžose yra arogantiškas tik dėl to, kad jie neišmano taisyklių arba stinga vairavimo su instruktoriumi praktikos. Ar ne tas pats būtų susirūpinti, kad mūsų šalyje nemažėja vagysčių, ir imtis mokymo, kad taip elgtis negalima, vajaus?
Rūpintojėlis yra savas lietuvio širdžiai. Tačiau šiandienis politikos peizažas tiesiog provokuoja susirūpinimą pačiais rūpintojėliais. Man regis, kad tas įvaizdis yra išryškinamas ne tik dėl “pijaro” adeptų išsilavinimo, bet ir dėl to, kad iš tiesų nežinoma, ko griebtis. Prisižadėjus, prisvajojus ir susivokus, kad viskas pasaulyje yra daug sudėtingiau negu tik paimti valdžią.
