Skaitau “Omni Laiką”. Ne todėl, kad pats jame šį bei tą parašau. Priešingai: jame šį bei tą parašau, kadangi skaitau jo tekstus ir vertinu autorius. Gelstančios lyg rudens klevai masinės žiniasklaidos fone tai yra viltinga galimybė pabendrauti su atsparesniais charakteriais, neskubančiais išprotėti kartu su visa laisvos pramogų verslo rinkos ir išgarsėti ištroškusia minia.
Skaitinėju “Omni Laiką” ir pasidaro gaila, kad Kaune primušė ir pažemino Artūrą Tereškiną (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_92496). Tikra nelaimė, kad jis atsidūrė Kaune. Vienas išsigelbėjimas - jis nuolat gyvena Vilniuje, o ten (jei atmestume kriminalinių įvykių realią statistiką) niekas niekam per galvą neduoda. Aš gyvenu Kaune. Dvi dešimtis metų praleidau Vilniuje. Esu ir gavęs, ir davęs - besigindamas. Visur tokie patys valkatos ir plėšikautojai. Esu keletą metų gyvenęs Čikagoje ir Madisone. Nieko ten bloga neatsitiko, bet nedarau iš to apibendrinimų. Kriminalinių įvykių statistika ir ten šį bei tą rodo.
Šiandien skaitau, kad Kaune vėl užmušė žmogų. Prisimenu oficialią statistiką ir kitų padarytus tyrimus apie tai, ką su ja bendra turi žiniasklaidoje minimų nusikaltimų Kaune ar Panevėžyje tankis. Galvoju sau, su kokiais socialiniais nevisavertiškumo kompleksais yra susijusios drastiškos įvykio ir jo paminėjimo, realybės ir stereotipų disproporcijos. Galvoju (ir nesėkmingai), kodėl gauti per galvą Panevėžy, Kaune ar Alytuje yra skaudžiau negu Vilniuje. Pasitenkinu teiginiu, kad ikifroidistinėje visuomenėje tai ne taip jau sudėtinga paaiškinti. Bent jau taip kaip velionis Ričardas Gavelis apie Gedimino pilies bokštą.
Šiandien pirmadienis - savaitgalio pabaiga. Negaliu atsikratyti praėjusio penktadienio prisiminimų. Nieko neskauda, nepykina, jokių sindromų, bet vis vien iš galvos neišeina. Gal dėl to, kad visą balandžio 4-osios popietę ir vakarą praleidau aplinkoje, kurią Leonidas Donskis - irgi sėkmingai apsigyvenęs Kaune - pavadino tikra intelektualine ir meno puota. Sutrumpinsiu jos programėlę: 15.30 val. - parodos, skirtos Jono Meko ir Philipo Glasso kūrybinio bendradarbiavimo 35-mečiui, atidarymas VDU Lietuvių išeivijos institute, po to 16.00-18.00 val. simpoziumas (iš čia ir palyginimas su puota) apie Niujorko avangardo lietuviškus ryšius. (Ne, ne apie “Fluxus” ir Jurgį Mačiūną. Tai baigia atsibosti.) L. Donskio moderuojami meno ir mokslo žmonės diskutavo ne tik estetines, bet ir sociokultūrines nonkomformistinių, avangardinių sąjūdžių ypatybes. Labiausiai rūpėjo J. Meko ir Ph. Glasso kūrybinių saitų atskleidimas. Buvo laukiama ir vieno, ir kito dalyvavimo. Negauta pinigų, kilo karas, liko vilties - kitą kartą.
Gal tik Mindaugui Urbaičiui - geriausiam Glasso žinovui Lietuvoje - buvo gerai žinoma, kad pirmasis kompozitoriaus ir muzikanto Ph. Glasso koncertas pakeliui į pasaulinę šlovę buvo surengtas tai šlovei nuolat nugarą atsukusio J. Meko bute. O naujai sumontuotas lietuvių menininko filmas “Misteries” turi garso takelį su Ph. Glasso sukurtais akordais. Pagaliau muzika buvo svarbiausias praėjusio penktadienio puotos komponentas.19.00 val. publikos dar neatrastoje idealios akustikos ir puikiai restauruotoje VDU Didžiojoje auloje vienas didžiausių eksperimentatorių kauniškis styginių kvartetas “Collegium” (pasisekę projektai su A. Piazzollos muzika, “Tribute to 1972” ir t.t.) maestro Glasso valia turėjo atlikti net tris garsiuosius jo kvartetus. Po “Kronos” įrašytos kompaktinės plokštelės vargu ar kas nors bandė tą padaryti vienu atokvėpiu ir gyvai.
Neįprastas Glassas ir neįprastai puikios publikos susigrūdimas nepilnus 200 vietų turinčioje salėje. Spiečius jaunų ir nebejaunų įdomių veidų. Didžiulis emocijų krūvis, kuris tikriausiai būtų užmušęs ir ne vieną klausytoją, jei ne stulbinantys Leonido Donskio ekskursai per pauzes tarp 5-o, 4-o (“Buczak”) ir 3-io (“Michima”) kvartetų. Net Lou Reedo ir Davido Bowie senstelėję fanai galėjo pasijausti kaip namuose. Valanda dvidešimt intensyviausio išgyvenimo. Puiku. Blogiau, kai nenori skirtytis tie, kuriems dar maža. Vilniaus (sic!) gatvėje (ten pat, kur nepasisekė Tereškinui) visi barai perpildyti. Šurmulys, keli dar likę gyvi škotų sirgaliai ir niekam nė motais, kad dar keliolika nuo muzikos ir minties apsvaigusių bohemistų ieško užuovėjos.
Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne laimės krislas “Bernelių užeigoje”. Sėkmingai išsiplėtė nupirkę gretimą namą, pagalvojau, kai pasisekė gauti vieną didoką celę rūsyje. Dar kokią valandą skambant mobiliesiems su žinutėmis apie nišas besilinksminančio savaitgalio baruose ir viskas atsistojo į savo vietas. Jono Meko nebuvo, bet buvo jo linkėjimai ir užstalės pasaulis pasislinko į centrą, kuris nebūtinai turi būti sostinė. Viskas darosi iš nieko - kadaise kartodavo sugėrovai ant apleistos 2-osios ir Boadway kampo mieste, kuris niekad nebuvo sostinė. Dabar - tai lyg turistų užplūdęs Honkongas, sako Jonas, užgulęs alaus bokalą airiškame bare. Aš nesiginčiju. Gyvenu Kaune. Šiandien, kai rašau tekstą, pirmadienis ir negaliu užmiršti penktadieninės meno ir intelekto puotos.
