Šiandieninė Lietuvos būklė yra tiesiog postmodernistiškai prieštaringa ir neaiški. Viena vertus, akivaizdžiai baigiasi perėjimas prie laisvosios rinkos ekonominių santykių, liberalizmo vėjams negailestingai stumiant į kelkraštį visuomenės solidarumo ir kitas kairiąsias idėjas. Verslo interesai šiandien neretai perauga tautos nepriklausomybės ir visuomenės laisvės interesus.
Kita vertus, akivaizdžiai sustiprėjo biurokratinio valstybės aparato galia: valstybės valdžios interesai šiandien lemia Europos Sąjungos paramos dalijimą net labiau nei ankstesnės privatizacijos (ar prichvatizacijos) atveju. Šiandien centrinės valdžios Lietuvoje tikrai yra gerokai daugiau nei galėjome įsivaizduoti, kadaise stovėdami po nepriklausomybės Sąjūdžio vėliavomis. Lietuvos visuomenė yra palikta didžiojo verslo ir didžiosios biurokratijos valiai. Dar daugiau – šiandien Lietuvoje galime įžvelgti kur kas daugiau valdžios savivaliavimo nei visuomenės savivaldos reiškinių.
Abi epochinės aplinkybės gerokai užgožia laisvos visuomenės savivaldos akiratį. Didžiausia penkiolikos mūsų atkurto valstybingumo metų nesėkme kol kas laikytinas visuomeninio („trečiojo“) sektoriaus atsilikimas ir tokios pat grėsmės akivaizdoje atsidūrusios vietos savivaldos padėtis. Lietuvos piliečių nusivylimas valdžia ir ypač institucinės demokratijos veikimu yra neišvengiamas padarinys to, kad Lietuvos piliečiai buvo nustumti nuo tiesioginio dalyvavimo tvarkant bendruosius reikalus. Kitaip tariant, per penkiolika metų sustiprėjo žmonių susvetimėjimas su savo vangiai rinkta valdžia. Visuomenės savivaldiškumo arba – sakykime tiesiai – liberaliosios demokratijos pamatų trapumas Lietuvoje labiausiai atsiskleidė puolimo prieš pilietines organizacijas metu. Savo ruožtu vietos savivaldos likimas sprendžiamas taip pat ne ką prasmingesniuose Seimo debatuose.
Reikia pažymėti, kad šios tendencijos labiausiai ryškėja posovietinėje erdvėje (gal išskyrus Estiją), kuri susiduria su nuolatiniais sunkumais vaduodamasi iš Rusijos viešpatystės. Paradoksalu, kad šioje plotmėje nėra labai didelio skirtumo tarp Europos Sąjungos bei NATO narių Lietuvos ir Latvijos bei Ukrainos ar net tolimojo Kaukazo. Tokią diagnozę stiprina ir faktas, kad Lenkijoje ar net Slovakijoje nepastebėsime atviros visuomenės priešų sorosologinių sapnų, nors George‘o Soroso finansuojami fondai tose šalyse veikė ilgiau ir aktyviau nei Lietuvoje. Tiesiog buvusiose soclagerio arba liaudiškosios demokratijos šalyse paveldėtas žmogaus laisvės ir visuomeninių organizacijų audinys yra ir tankesnis, ir stipresnis. Ten jau nebeįmanoma įsivaizduoti parlamentaro, neskaičiusio politikos ir pilietinės visuomenės elementoriaus. Tai, kuo serga Lietuva, yra posovietinių pakraščių liga, kuri apskritai įmanoma tik dėl pačios pilietinės visuomenės silpnumo.
Verta aptarti dar vieną sutapimą. Pilietinės visuomenės branda yra lygiagretus reiškinys vietos savivaldos plėtotei. Tai abipusio ryšio darinys, kuris yra nuolat bandomas bendrojo gėrio paieškose ir kovose su bendruoju blogiu. Štai šiandienės Lenkijos partiniam-politiniam elitui ir biurokratijai reikia taikytis prie fakto, kad visose trijose savivaldos pakopose yra ne tik tiesiogiai renkami svarbiausi pareigūnai ir į kolegialias tos savivaldos institucijas (mūsų savivaldybių tarybų analogai) keliami ne tik partiniai sąrašai, bet ir nepriklausomi individai, gavę pilietinių susivienijimų palaikymą. Lietuvos vietos savivaldos likimą atžagaria ranka spręs Seimas debatuose dėl Konstitucijos pataisų. Tačiau jau dabar galime sakyti, kad programiniai šių pakeitimų postulatai, apsiribojantys tik tiesioginių mero rinkimų dilema, rodo per menką procesų, galinčių nulemti mūsų demokratijos likimą, vertinimą.
Kalbėdami apie Lietuvos nepriklausomybę, niekad neturime užmiršti visuomenės laisvės. Šių dienų mokslinėje literatūroje ir Vakarų politinės civilizacijos kasdienybėje valstybės valdžios ir pilietinės visuomenės atskirumo principas yra suvokiamas kaip svarbiausias visai santvarkai. Dar daugiau, teoriškai neabejojama visuomenės primatu prieš valstybę. Valstybė (ką jau kalbėti apie jos valdžią) yra visuomenės kūrinys ir įrankis. Bet lygiai taip pat moksliškai galime analizuoti reiškinius, kai visuomenės kūrinys ir įrankis ištrūksta iš visuomenės kontrolės ir atsigręžia prieš ją pačią.
Kai kas iš įžvalgių šiuolaikinio pasaulio mokslininkų šiandien mano, kad yra tik dvi svarbiausios problemos, kurioms turėtų pasiaukoti mokslas: tai visuotinis klimato atšilimas ir demokratijos likimas. Galbūt Lietuva nesijaučia galinti iš esmės prisidėti prie pirmosios problemos sprendimo. Tačiau antruoju atveju ji neabejotinai yra visuotinio tyrimo dalyvė.
www.akiraciai.lt
