Jeigu politikoje yra amžinų klausimų, prie kurių jos kritikus ietis laužyti verčia kasdienės tikrovės iššūkiai, tai tokiu klausimu pavadintina Lietuvos valdžios sandara. Nuo paprastos vadovėlinės problemos šis klausimas ima tolti tada, kai suvokiame, jog nominali jos sandara gerokai skiriasi nuo realios galios saitų.
Vytautas Rubavičius teisus teigdamas (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_341497), kad apie viską, kas susiję su mūsų, lietuvių, politiniu elitu, yra per mažai rašoma, nors nevisiškai įtikina jo teiginys, kad akademiniai politologai nesiima tos temos dėl gresiančio „karščio“ pertekliaus. Juk visai nesibaiminama, kai neraštingam prasimušėliui ar net sovietinės politikos veteranui viešai siūloma pasimokyti. Tad gal ne pats baiminimasis čia bus dėtas, o tiesiog ganėtinas šio klausimo sudėtingumas, besislepiantis po apgaulingo paprastumo širma.
Polemizuodamas su ankstesnio (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_339815) V. Rubavičiaus straipsnio teiginiais, iš tiesų bandžiau gilintis (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_340588) į Lietuvos biurokratijos vietą politinės valdžios ar net viso valdžiažmogių sluoksnio stratifikacijoje. Savo naujame komentare autorius paaiškina iš tikrųjų labai svarbų dalyką. Pagal jo apibrėžimą viršutinieji Lietuvos biurokratijos sluoksniai neįleidžiami į „politinio elito“ sampratos erdvę.
Politinio pasitikėjimo valdininkai, anot V. Rubavičiaus, yra nelyg tiesioginis aukštosios valdininkijos ir politinio elito saitas: „Tačiau šiaip jau aukštoji valdininkija nėra politinio elito dalis. Kad ir kaip aukštosios valdininkijos sluoksnis sugebėtų „pramušinėti“ sau naudingus valstybinius sprendimus (pavyzdžiui, įstatymus), taip pat blokuoti ar „nukenksminti“ nenaudingus ar galią apribojančius, tas sluoksnis įgyvendina politinio elito nutarimus, kitaip tariant, politinio elito valią“. Sutinku su pagrindine samprotavimo kryptimi, tačiau autorius, mano galva, sumenkina tikrąsias viršutiniojo Lietuvos valdininkijos sluoksnio galias.
Jei jau mūsų politinis elitas būtų toks galvotas, gajus ir pajėgus, kaip kad nominaliai Konstitucijos jam yra lemta, ne taip svarbus būtų toks beatodairiškas mūšis dėl vykdomosios valdžios ministerinių postų. Seimo kontrolės svertų ir įstatymų leidybos įrankių būtų gana. O dabar, Seimo komisijoms klimpstant valdžias atskiriančiose ežiose, neabejotinai auga išoriškai kone beasmenės vykdomosios valdžios tikrasis pajėgumas. O juk šiam sluoksniui tiesiogiai nereikia rinkėjų – biurokratų mes nerenkame. Lygiai taip – dar labiau nei politiniam elitui – biurokratijai nereikia pilietinės visuomenės dalyvavimo. Kad tik nekištų piliečiai nosies, kur nereikia. Aukodama saldų viešo asmens būvį atokiau nuo politinės kovos arenos, biurokratija jau dabar yra įsikūrusi prie europietiškų mūsų ateities pinigų skrynios. Ar jai didelis skirtumas, kaip susiderės Viktoras Uspaskich su Algirdu Brazausku? Atrankos ir cirkuliacijos mechanizmai jau suderinti, grįžtamosios porcijos dalis gal jau ir nusistovėjo. Tad toliau peršu teiginį, kad politinio elito galios išoriškai atrodo didesnės nei yra iš tiesų, o biurokratijos viršūnių – arba valdininkijos elito – yra didesnės negu atrodo.
Šį teiginį netiesiogiai galėtų grįsti ir tokia akivaizdi mūsų visuomenės ypatybė: valdininkavimas yra gerokai aukštesnio prestižo užsiėmimas mūsų jaunosios kartos akyse nei rizikingas partinės politikos kelias.
Iš tiesų nėra taip svarbu, priskirtina ar nepriskirtina politiniam elitui aukštoji biurokratija. Svarbu tai, kad ji įgyja paviršiuje mažiau pastebimas galias, gerokai pranokstančias nominalius liberalios ir demokratinės valstybės parametrus. Pokomunistinėms šalims, ypač Lietuvai, išties gresia pavojus būti parklupdytoms tos bevardės valdžios. Sekdami klasikiniu Hannah Arendt aiškinimu, „mes žinome iš pačios visuomeniškiausios valdymo formos, t.y. iš biurokratijos (...), niekieno valdymas nebūtinai yra joks valdymas: iš tikrųjų jis tam tikromis aplinkybėmis gali pasirodyti esąs žiauriausia ir tironiškiausia valdymo forma“.
Taigi grumiantis lietuvių visuomenei su savo pačių politiniu elitu, vis dėlto laimi tas bevardis, beasmenis trečias. Kartais apima nerimas, kad šiandieninė Lietuvos biurokratija gali turėti išgalių korumpuoti (ir valdyti) politinį elitą mokesčių mokėtojų ar net Europos Sąjungos pinigais. Kad tik nebūtų taip, kad neapsižiūrėjimai savo nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo darbe teorinį H. Arendt košmarą padarytų mūsų tikrovės dalimi.
Diskusijos istorija:
Vytautas Rubavičius: Atidedama demokratija (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_339815)
Egidijus Aleksandravičius: Du pešasi – ieškok trečio! (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_340588)
Vytautas Rubavičius: Kas tas Lietuvos politinis elitas? (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_341497)
