Jau tapo įprasta sakyti, jog Lietuva, ypač jos ūkis, auga, kad ir kokia būtų valdžia. Šiandien taip pat galime teigti, jog jaunoji lietuvių karta bręsta, pristato pasauliui švytinčio talento atstovus, kad ir kokios būtų mokyklos ir universitetai. Gal tai ir yra svarbiausias Lietuvos valdžios ir švietimo sistemos panašumas?
Jei kas nors pagalvotų, jog taip yra išimtinai todėl, kad iš praeities paveldėjome nemažai stiprybės, veikiausiai nesuklystų. Juk netolimame sovietmetyje konformistinė mokytojų ir dėstytojų laikysena, gerai suteptų komunistinės indoktrinacijos mašinos ratų sūkiai nesutrukdė susiformuoti Sąjūdžio kartai, kuri atsisakė paklusti komunizmo statytojų pasakos logikai. Tad anuomet buvo aišku, kad sovietinių specialistų kalvių dunksėjimas, komunistų partijos sekretorių graudenimai ir KGB šnipelių provokacijos nesutrukdė universiteto auditorijose išsiskleisti laisvės idėjoms. Galbūt kartu su „Pink Floyd“ „Sienos“ choru anuometiniai lietuvių studentai apskritai galėjo suvokti studijas kaip iššūkį kovai su totalitarine ideologija, baudžiavine kolchozniko sąmone ir nomenklatūriniais autoritetais.
Nepaisant sovietinio aukštojo mokslo ydų, Lietuvos dainuojančios revoliucijos avangarde atsidūrė gana daug anos sistemos nonkonformistų, puikiai supratusių, iš ko vaduojamasi ir nuo ko bėgama. Tačiau suprasti, ko nenorim, dar nereiškia gebėjimo sukurti tai, ko prireiks jau netolimoje ateityje. Lietuvos aukštojo mokslo sistema keitėsi pirmiausia pašalinant labiausiai į akis krintančius sovietizmo bruožus. Indoktrinacinis „pentiumas“ (komunistų partijos istorija, marksistinė filosofija, mokslinis komunizmas, politinė ekonomija, ateizmas) kaipmat buvo pakeistas kitomis disciplinomis. 1990-ųjų pradžia buvo audringo pavadinimų keitimo metas. Tačiau, kitaip negu Rytų Vokietijoje po Berlyno sienos griūties, Lietuvoje nebuvo įmanoma radikali dėstytojų kaita. Sovietinių mokslinių laipsnių humanitarinių ir socialinių mokslų srityje visuotinė nostrifikacija buvo įtvirtinta iki šiol gėdingai galiojančia įstatymo mintimi: Lietuvoje mokslininkai yra tie, kurie turi mokslinį laipsnį...
Liberali universitetų autonomijos idėja per keletą metų buvo skausmingai išbandyta itin hierarchizuotoje, formalizuotoje ir susiskaldžiusioje dėstytojų ir tyrėjų minioje. Paviršutinė nostrifikacija ir sovietinio daktaro laipsnio perkrikštijimas į habilituotą daktarą buvo lemiamos neigiamos aplinkybės, kurios pamažu diskreditavo ir pačią universitetų autonomijos idėją. Sovietmečio autoritetai, persivilkę į nepriklausomos Lietuvos universitetų togas, netruko sutelkti galią į formaliais, įstatymiškai įteisintais kredencialais apsiginklavusio establišmento rankas, palikdami pusiau žmonių kategorijai nedaktaruotus tyrėjus ir dėstytojus, pasilaikydami sau habilitacijos ir profesūros reikalavimus.
Toks autonomijos uzurpavimas tapo nuolatiniu pretekstu aukštajai Lietuvos mokslo biurokratijai kėsintis į tą šventą akademinės laisvės principą. Šiandien tiek studentai, tiek dėstytojai yra vaikomi tarp dviejų konkuruojančių biurokratijos stovyklų, nesėkmingai bandydami pasirinkti, kas geriau – išbadėjęs vilkas ar išprotėjusi meška?
Štai jau dešimtmetis prabėgo nuo to laiko, kai spaudoje buvo paskelbta Lietuvos Vyriausybės užsakyta ir Norvegijos mokslo tarybos atlikta mūsų aukštojo mokslo ir tyrimo institucijų ekspertizė. Ją galima pavadinti solidžiausiu, įžvalgiausiu ir geranoriškiausiu mūsų aukštosios intelektinės veiklos įvertinimu, kuris vedė prie visiškai aiškių politikos formavimo principų.
Praėjus dešimčiai metų po įvertinimo ir rekomendacijų publikavimo labiausiai norisi klausti, kodėl apie šiuos du solidžius medžiagos tomus tiek mažai žinome. It koks rankraštis, rastas senovės Saragosoje, šie tekstai buvo užkasti mokslo biurokratų stalčiuose. Atsakymo dar reikės ieškoti spėliojant, kiek čia buvo dėta anglų kalba, kuria buvo paskelbtos ekspertų išvados. Mažaraščiams vien tai galėjo būti per aukštas slenkstis. Tačiau dabar, prisiminus dešimtmečio istoriją, Norvegijos mokslo tarybos kolegoms norisi tik ironiškai pasakyti: Lietuvos jaunuolis išauga į išsilavinusį individą, kad ir kokia būtų visa universitetų sistema... Buvę užsienio ekspertai, ko gero, suprastų, kas turima omeny.
