Kadaise, kai baigėsi rusų kalbos valdžia Lietuvoje, o Vakarop išvažiuoti pasiryžę lietuviai dar nebuvo susikrovę kuprinių, buvo sukrauti nemaži vilčių laužai Vakarų kultūros sparnams išskėsti.
Naujo akiračio formuotojai pirmiausia pradėjo nuo savęs ir savo darželinukų vaikų: menų ir anglų kalbos pamokėlės atrodė lyg panacėja. Praslinko keleri metai. Miegamųjų namų kiemuose susimaišė senieji rusiški ir naujieji angliški keiksmažodžiai. Pamažu nustota skaityti Čechovą originalo kalba, bet Kirkorovo giesmės užplūdo nacionalistinės Laisvės alėjos tarpuvartes.
Pirmieji bandymai kopijuoti skandinavus ar olandus - masiškesniu pavidalu įsileisti naują lingva franca į TV ekranus - baigėsi baugščia lietuvių kalbos gynėjų pergale. Priminsiu, kad bene prieš tris dešimtis metų skandinavai lygiagrečiai su savo kalbų ir literatūrų rėmimo kampanija apsisprendė negadinti kino kūrinijos ir pasitenkino tik vertimo subtitrais. Kažin ar tai, kad šiose šalyse anglų kalba išties tapo lingva franca, susilpnino švedų ar danų tapatumą? Priešingai, skandinavų literatūros tapo populiariausios Europoje.
Lietuvoje atsitiko kitaip. Buvo uždrausta rodyti anglų ir kitomis europiečių kalbomis sukurtus kino filmus su lietuviškais subtitrais. Be didelio skirtumo tarp visuomeninio transliuotojo ir privačių TV kompanijų. Motyvas buvo aiškus: lietuvių kalbą reikia ginti nuo svetimos kalbos invazijos.
Čia nebandysiu piršti nuomonės, ką reiškia toks savos kalbos gynimas, kuris didina izoliaciją nuo pasaulio, iš kurio duoną valgome. Norėčiau tik darsyk atkreipti dėmesį į kasdienius, bet paradoksalius dalykus. Štai viešasis eteris, ne tik kabelinės ar daugiakanalės TV, dešimtimis pumpuoja rusakalbes programas su lietuviškais subtitrais. Eterio prievaizdai Lietuvoje kažkodėl netrukdo rusų kalbos strategams artimajame užsienyje įsidarbinti tarpininkais tarp solidžių Vakarų TV programų ir lietuvių publikos. Žiūrim amerikietišką filmą, įgarsintą rusiškai ir subtitruotą lietuviškai. Tiesiog realaus šiandieninio lietuvio akiračio modelis. Rusai tarpininkauja perimant Vakarų pasaulėvaizdį.
Žinoma, tai jokia naujiena. Apie tai nesyk rašyta mūsų spaudoje. Padaryta visokių prielaidų, dėl ko taip atsitiko. Galim tik spėlioti, kiek tai yra rusų įtakos buvusiuose okupuotose kraštuose strategijos rezultatas, o kiek lietuvių transliuotojų greito pelno medžioklės laimikis. Nelengva suvokti šiuos reiškinius.
Tačiau taip pat nelengva susilaikyti nuo retorinio klausinėjimo, kone kasdien susiduriant su tokiu populiariu ir neabejotinai reikšmingu mūsų eterio kūriniu kaip LRT „Panorama“. Ar kas gali paaiškinti, kodėl interviu su kokiu nors žinomu žmogumi rusų yra skubotai išverčiama raštu. Neretai atsainiai pasitenkinama smulkiu, sunkiai įskaitomu (lyg lietuviška informacija ant importuojamų vaistų) užrašu, garsą paliekant rusų kalbos melodijai? Na, o koks nors angliškai kalbantis europietis turi teisę vienai antrai frazei interviu pradžioje ir pabaigoje, o kitų jo žodžių melodija yra atiduodama aranžuoti lietuvių liežuviui.
Suprantu, kad lietuviai vis dar yra daugiau mažiau rusakalbiai. Kai kas juos vadina lietuviškai kalbančiais rusais. Bet jeigu visuomeninis transliuotojas savo praktiniais veiksmais atspindi kokią nors viešai nedeklaruojamą Lietuvos valstybės kalbų strategiją, tai galim drąsiai prognozuoti ilgalaikį posovietinio lingvistinio ir kultūrinio palikimo tęstinumą. Kažin gal jau yra laikas šalia Lietuvių kalbos komisijos sukurti kokią nors Kalbų komisiją, kuri bent jau keltų klausimus dėl įtartinos nelygybės kalbant apie kalbas.
