Vienas išradingiausių nūdienos žodžiakalių Vytautas Rubavičius savo naujame ir įžvalgiame straipsnyje „Atidedama demokratija“ it lietuvių politinės chrestomatijos puslapį atvertė nūdienos valdžios elito žaidimus demokratijos statybos aikštelėje.
Straipsnyje išryškinta mūsų valstybinio gyvenimo tendencija, rodanti dramatišką valdžios tolsmą nuo piliečių ir visuomenės. Dar daugiau, autoriaus nuomone, šiandien visas valdžios ir įstatymų leidimo vadžias savo rankose laikantys politikai iš esmės daro viską, kad ta skiriamoji atkarpa nesumažėtų. Susiklosčiusi būsena, anot V. Rubavičiaus, liudija esminę mūsų demokratijos ydą, kuri tapo neįveikiamu demokratijos plėtros ir pilietinės visuomenės savikūros stabdžiu, – visišką valdančiųjų ir valdomųjų atskirtį. Tą padėtį išduoda vangus noras praplėsti piliečių savivaldos erdvę, miglota Konstitucijos pataisos dėl tiesioginių merų rinkimų perspektyva ir visuomeninių organizacijų dalyvavimo tvarkant viešuosius reikalus stabdymas.
Norą polemizuoti su autoriumi paakino ne tiek jo sukurti politinės retorikos naujadarai (pavyzdžiui, atidedama arba vaizduojamoji demokratija), kiek turinys kategorijų, seniai įsitvirtinusių mūsų viešų debatų žodyne. Svarbiausia iš jų – tai Lietuvos politinis elitas. Neabejoju nuolat pasitvirtinančia diagnoze dėl politinio elito refleksų, pasireiškiančių ginant užimtos valdžios tvirtovės prieigas. Tai ne be pagrindo kartojamas teiginys. Neginčytina ir mintis, kad mūsų demokratijos likimas sprendžiamas visuomenės ir nominaliai nuo jos priklausančios valdžios tarpusavio kovos ringe.
Daugiau neaiškumų turėtų kelti politinio elito sudėties klausimas iš vienos pusės ir paieškos nišos, į kurią tilptų didžiulis centrinės biurokratijos (bent jau viršutinysis jos sluoksnis nuo ministerijos sekretorių iki departamentų direktorių) ešelonas. Ar V. Rubavičiaus interpretacijoje biurokratija patenka tarp politinio elito, neaišku. O vietą jai žūtbūtinai reikia surasti, lygiai kaip reikia suvokti, kad politinės kovos ringe šiam sluoksniui tenka visiškai autonomiškas vaidmuo.
Jei šiandieninės politinės valios (ar jos stygiaus) klausimą mes siejame tik su partiniu-seiminiu politikų sluoksniu, koks vaidmuo visuomenės ir politinio elito atitolime tenka biurokratijai, ypač aukštajai ir centrinei? Kartais regisi, kad būtent ta valdžia, kurios niekaip nerenka piliečiai, įgyja daugiau galios už rinktus įstatymų leidėjus. Ar tik nebus taip, kad pešantis visuomenei su savo pačios iškeltais (išrinktais) politiniais sluoksniais, laimi trečiasis, viešumos labiau vengiantis, beatodairiškai savo privilegijas ginantis mūsų politinio ringo dalyvis?
