Šiame komentare norisi kalbėti apie sportą, sumaišant į vieną indą ir krepšinį, ir politiką, ir aukštąjį mokslą. Nesunku atspėti, kad kalbėjimas linksta į studentišką sportą. Bene geriausiai požiūris į jį atsispindi krepšinyje, kuris neabejotinai laikytinas populiariausia sporto šaka.
Šiandienos futbolo aistros neleidžia sutelkti dėmesio tik į Lietuvos Vyriausybės krizę, nors susiklosčiusią politinę padėtį Saulius Spurga aprašė sporto terminais (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_360665).
Šiame komentare tikrai norisi kalbėti apie sportą, sumaišant į vieną indą ir krepšinį, ir politiką, ir aukštąjį mokslą. Nesunku atspėti, kad kalbėjimas linksta į studentišką sportą. Bene geriausiai požiūris į jį atsispindi krepšinyje, kuris neabejotinai laikytinas populiariausia sporto šaka. Svarbiausias dalykas, kuris apibūdina šio studentiško gyvenimo pusę – tai ciniškas studentiško ir profesionalaus sporto suliejimas.
Net menkai su pasauline sporto tradicija susipažinęs žmogus pasakys, kad krepšinio metropolijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose nebūtų įmanoma vienu metu žaisti ir profesionalų lygoje , ir studentiškoje komandoje. Tai lemiantis principas, kuris gelbsti mėgėjiško sporto prestižą, tuo pačiu metu nemažinantis studentų krepšinio populiarumo. Studentų žaidynės – tai bene geriausia galimybė suvokti žavesį sporto „ne už pinigus“.
Lietuvoje kitaip. Paulius Jankūnas gali rinkti taškus „Žalgiryje“, bet žaisti ir už VDU. Ir ne tik jis. Studentiško krepšinio čempionai kone dubliuoja trečią BBL komandą „Šiauliai“. Sprendimai nereguliuoti profesionalų dalyvavimo studentiškose žaidynėse stebina daugeliu aspektų. Sovietmečio papročiams alergiją jaučiantiems pirmiausia užkliūva paralelės su įgrisusiomis anos praeities fikcijomis. Demonstruodami profesionalaus sporto blogybes ir imituodami mėgėjų komandas sovietai pasižymėjo dideliu išradingumu. „Meistrų“ komandų nariai dirbo įmonėse, kur juos pažino tik iš televizijos, tarnavo sovietinėje kariuomenėje ir, gink Dieve, negavo pinigų už sporto aikštelėse pralietą prakaitą. Totalitarinei valstybei reikėjo čempionų.
Dalis sportininkų buvo studentai. Ką reiškė studijos daugumai profesionaliai sportavusiųjų? Pavadinkim tai nepinigine alga, devalvavusia pačią išsilavinimo ir popieriaus, vadinamo diplomu, vertę. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai kartą net buvo padaryti Sovietų Sąjungos studentų rinktine. Ir skynė laurus mėgėjų sporto batalijose. Tačiau net tada Lietuvos studentų komandose buvo reguliuojamas „meistrų“ skaičius. Šiandien ir to nebeliko. Galima įvairiai interpretuoti, kas lemia tokį aukštųjų mokyklų sportinio meistriškumo didinimo būdą. Ar tai yra tik komercijos proveržis į universitetus, ar tiesiog negalėjimas gyvent be imitacijos ir apgaulės?
Tačiau viena yra aišku. Tai pati tikriausia retro sovietinė elgsena, kuri studentiškame sporte keroja lygiai taip pat, kaip ir daugelyje kitų mūsų gyvenimo sričių. Kai sovietizmas išvaromas pro duris, jis nesunkiai grįžta pro langus.