Vienas iš dažnai vartojamų terminų yra „hibridinis karas“ – kai įprasta ginkluota jėga derinama su kitomis nekarinėmis priemonėmis. Kitas mėgstamas terminas – „veponizacija“ (angl. weaponization, pavertimas ginklu). Rusija „veponizuoja“ bet ką – pradedant informacija, baigiant energetikos išteklių eksportu, taip pat apgalvotai išnaudodama korupciją ir netgi migraciją, kaip teigia JAV generolas Philipas Breedlove'as, kadenciją baigiantis NATO pajėgų vyriausiasis vadas.
Tokių terminų vartojimas sukelia kai kurių rūpesčių, kaip neseniai pabrėžė du autoritetingi apžvalgininkai. Savo tinklaraštyje „War on the Rocks“ gynybos analitikas Michaelas Kofmanas argumentuoja, kad Vakarų šalys klaidingai suprato visą „hibridinio karo“ idėją. Anot jo, šis terminas reiškia tikrai ne kokį nors Kremliaus strateginį planą; jis buvo nukaldintas Rusijos analitikų, siekiant paaiškinti Vakarų veiksmus – ypač „spalvotųjų revoliucijų“ naudojimą, kai tokie judėjimai remiami iš išorės, organizuojami per socialinius tinklus ir yra remiami sankcijomis bei skatinamosiomis priemonėmis.
Dar daugiau – dabar vėl grįžtama prie minties, kad būtent Rusija padarė neaiškią ribą tarp karo ir taikos. Kas taip rašė?
„Politinis karas – tai visų šaliai prieinamų priemonių, išskyrus karo veiksmus, panaudojimas, kad būtų pasiekti nacionaliniai tikslai. Jie apima tiek atvirus veiksmus, tokius kaip politiniai aljansai, ekonominės priemonės ir „baltoji“ propaganda, tiek slaptas operacijas, tokias kaip pagalba „draugiškiems“ elementams užsienyje, „juodasis“ psichologinis karas ir netgi pogrindinio pasipriešinimo skatinimas priešiškose valstybėse.“
Šių eilučių autorius – ne koks nors Rusijos karinės minties galiūnas, o George'as Kennanas, iškiliausias Šaltojo karo laikų amerikiečių strategas (atleiskit, Henry Kissingeri).
Be to, M. Kofmanas argumentuoja, kad Rusijos puolimas prieš Ukrainą vargu ar laikytinas vadovėliniu hibridinio karo pavyzdžiu. Krymo okupaciją įvykdė daugiausiai reguliariosios pajėgos, tik nusiėmusios atpažinimo ženklus. Tai tėra gudrybė, o ne nauja karinė doktrina.
Nereguliariųjų pajėgų panaudojimas Rytų Ukrainoje užklupo Kijevo vyriausybę netikėtai – beje, kaip ir visi kiti veiksmai. Rusija iš tikrųjų repetuoja tikrą karą, tokį kaip netikėti kariniai puolimai Šiaurės Europoje. Sutelkdami dėmesį į egzotiškas grėsmes, tokias kaip propaganda ir ardomoji veikla, pražiopsome didžiausią grėsmę, kuriai vis dar esame neraminančiai prastai pasiruošę.
Kitas madingo žargono kritikas – Britanijos profesorius Markas Galeotti, kuris specializuojasi Rusijos žvalgybos ir saugumo srityje. Pasak jo, vaizduodami kiekvieną Vakarų šalių problemą kaip Rusijos vykdomos „veponizacijos“ rezultatą, mes perdedame Kremliaus įtaką mūsų problemoms ir iškraipome savo analizės pagrindą. Galiausiai tampame tokie patys kaip Rusija, kuri visus Vakarų veiksmus laiko priešiškos strategijos, pagrįstos „rusofobija“, dalimi. Profesorius pageidauja, kad atsispirtume „įkyriai pagundai sutirštinti spalvas“ ir iš to plaukiančiai politikai, kurią jis apibūdina kaip „neproduktyviai karingą“.
Vis dėlto toks požiūris neperteikia to, kas svarbiausia. Vakarai iš tikrųjų turi daug trūkumų, dėl kurių gali kaltinti tik patys save. Esmė ta, kad Rusija tuos trūkumus išnaudoja – sumaniai, be skrupulų ir lanksčiai. Jai nereikia kažkokios stebuklingos strategijos – tik ryžto rizikuoti, priimti ekonominius nepatogumus ir įžūliai meluoti apie savo veiksmus. Mūsų politika toli gražu nėra neveiksminga, bet ji tebekenčia nuo bailumo ir noro žvelgti į pasaulį pro rožinius akinius. Puikus pavyzdys – mūsų nesugebėjimas pažaboti Rusijos nešvarių pinigų srauto, tekančio per mūsų finansinę sistemą.
M. Kofmanas teisus, kad strategijų srityje mažai naujų dalykų. Tačiau jis neįžvelgia, kad Rusija įgijo realų pranašumą prieš Vakarus, išnaudodama verslą, žiniasklaidą, šnipinėjimą, diplomatiją ir karinę jėgą, siekdama vienintelio strateginio tikslo. Mes praradome Šaltojo karo laukų saugumo kultūrą, kuri mus saugojo. Nežinau, kaip mes ją susigrąžinsime.
----------
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
