Baltuosiuose rūmuose manoma, kad Vladimiras Putinas trokšta ištrūkti iš savo tarptautinės izoliacijos. Kad jis daug padarytų dėl galimybės paspausti ranką.
JAV administracijos vienintelė tikra problema – nuraminti kritikus, bet kokį susitarimą laikysiančius parsidavimu Rusijai.
Praeitą mėnesį Rusijoje vykę protestai šį įspūdį sustiprino.
Dabar Putinas susiduria su didžiausiu opozicijos pakilimu per ilgiau nei penkerius metus. Ypač svarbu, kad protestuose dalyvavo daug jaunimo ir kad jie vyko visoje Rusijoje, ne vien opozicijos tvirtovėje Maskvoje. Policijos brutalus ir nerangus elgesys su protestuotojais pakurstė įtūžį, kurį daugelis rusų jaučia dėl savo vadovų korupcijos ir nekompetencijos.
Visiškai tikėtina, kad Putino reakcija į protestus bus sprendimas atiduoti savo nelaimėlį premjerą Dmitrijų Medvedevą vilkams sudraskyti. Numanoma groteskiškai ekstravagantiška Medvedevo nekilnojamojo turto imperija (privati kalnų slidinėjimo trasa, sraigtasparnių nusileidimo aikštelės ir netgi namelis antims) buvo čirškinama opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno sukurtame dokumentiniame filme. Medvedevo atstovė sakė valstybinei naujienų agentūrai „RIA Novosti“: „Beprasmiška komentuoti prisiekusio opozicijos veikėjo, kuris jau paskelbė pradėjęs tam tikrą rinkimų kampaniją ir kovoja prieš valdžią, propagandinius išpuolius.“
Taigi, šis momentas tikrai būtų tinkamas pradėti atšilimą santykiuose su Vakarais?
Putinas gali tikėtis, kad sankcijos bus atšauktos ir kad bus bent jau de facto pripažinta jo valdžia Kryme – simboliškai svarbiame Ukrainos pusiasalyje, kurį jis užgrobė 2014 metais. Tumet rusai jį laikytų lyderiu, apgynusiu savo poziciją ir pergudravusiu priešininkus užsienyje.
Vis dėlto tikrasis vaizdas – kitoks.
Susitarti desperatiškai trokšta ne Putinas, o Trumpas. Jo administracija skaudžiai įsitikino, kaip iš tikrųjų veikia JAV konstitucija. Kad ir kokių pagyrūniškų ir pompastiškų pareiškimų skelbtum, privalai laikytis įstatymų, nes kitaip tave blokuos teismai. Be to, įstatymų neįmanoma priimti be Kongreso
Putinas dėl nei vieno iš šių dalykų sau galvos nekvaršina. Vakarų spaudimą ir „rusofobiją“ jis pateikia kaip pagiežos ir piktavališkumo įrodymą. Todėl jis gali vaizduoti Rusiją kaip priešų apgultą tvirtovę – ir aiškinti, kad jo paties trūkumai bei prieš opoziciją nukreiptos represijos yra būtinos sąlygos nacionaliniam išlikimui.
Kitaip negu Amerikoje, Rusijos politinė ir teisinė sistemos nėra atskiros valdžios šakos. Kremliui jos – tik mechanizmai savo valiai perteikti. Putinas gali užgesinti protestus, taikydamas bauginimus ir simbolines nuolaidas.
Trumpui gali greitai tekti pradėti rūpintis, kas ištiks respublikonų daugumą Senate per kadencijos vidurio rinkimus. Na, o Putino perrinkimais ateinančiais metais dar vienai šešerių metų kadencijai atrodo beveik neabejotinas.
Putinui stagnacija yra įprasta padėtis. Jis jau netgi nebesivargina apsimetinėti mėginąs reformuoti Rusiją. Jo pagrindinis tikslas – tiesiog išlikti valdžioje, kol jo bičiuliai toliau turtėja.
Trumpui praeitos savaitės gniuždanti nesėkmė mėginant atšaukti sveikatos apsaugos sistemos reformą „Obamacare“ tėra pranašinga žinia, ko galima tikėtis ateityje. Atidėliojimai ir paralyžius vidaus politikoje, atrodo, bus jo pirmųjų, o gal ir visų kitų trejų kadencijos metų skiriamieji ženklai. Bala nematė faktinio valdymo: nes prastumti Senate savo kandidatus į administracijos postus bus sunku (ne menkiausia priežastis – kad patys Trumpo Baltieji rūmai svyruoja ir riejasi dėl pasirinktų kandidatų).
Esant tokiai padėčiai, pademonstruoti, kad iniciatyva tebepriklauso jo administracijai, Trumpas galėtų vieninteliu būdu – pasiekęs kokią nors įspūdingą sėkmę užsienio politikoje. Na, o pasirinkimų sąrašas – gana trumpas. Jeigu žemai kabančių obuolių kada nors ir buvo, ankstesnė administracija visus juos jau nuraškė.
Taigi, susitarimas su Putinu vidaus rinkai galėtų būti pateiktas kaip užsienio politikos proveržis, ištaisantis ankstesnės administracijos politikos klaidas, atrodo ne tik viliojantis, bet ir neatidėliotinas. Ir Kremliaus vadovas tai žino.
Reikia pripažinti, kad manevrų laisvė yra suvaržyta rinkimų kampanijos padarinių. Trumpo oponentai jau dabar įsitikinę, kad jis ir jo padėjai išdavikiškai susimokė su Rusijos žvalgybos tarnybomis surengti bendrą puolimą prieš Hillary Clinton ir Demokratų partiją. Taigi, „didysis sandoris“, pagal kurį administracija akiplėšiškai išmainytų savo sąjungininkų Europoje saugumą į Rusijos pagalbą Sirijoje, dabar atrodo labai mažai tikėtinas.
Aišku, galimi kitokie susitarimai. Netgi tamsiausiais Šaltojo karo metais Jungtinės Valstijos derėjosi su Sovietų Sąjunga dėl ginklų kontrolės sutarčių. Neabejotina, kad tai būtų galima daryti ir su dabartiniu Kremliumi, kad ir kiek menkai pasitikėjimo arba bendrų pozicijų būtų likę kitose srityse. Tokios derybos galėtų apimti branduolinių arsenalų mažinimą, geresnius ryšius tarp kariuomenių ir saugumo priemones, turinčias padėti išvengti atsitiktinio konflikto.
Geriausias būdas derėtis su Kremliumi – nesipuikuojant ir lėtai. Pavyzdžiui, reikalauti, kad būtų užtikrintas kovos veiksmų nutraukimas Rytų Ukrainoje prieš pradedant bet kokias diskusijas apie sankcijas, saugumą arba palestiniečių teritorijų statusą.
Deja, tokios kruopščios, kantrios derybos nėra Trumpo stiprioji vieta. Jam priimtiniau kažkas greita ir impozantiška, net jeigu esmingo turinio nedaug.
Vis dėlto netgi toks scenarijus gali būti pavojingas. Naujoji Amerikos administracija jau pakeitė geopolitinę atmosferą Europoje. Flirtas su Kremliumi politine prasme anksčiau brangiai kainuodavo dėl padidėjusio nepritarimo Amerikai. Dabar taip nebėra. Prorusiški politikai Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ir Italijoje gali gana pagrįstai argumentuoti, kad jie sako tą patį, kaip ir Jungtinių Valstijų prezidentas: kad NATO yra atgyvenusi; kad izoliuoti Rusiją yra klaida; kad Vakarai ir tikrųjų neturi jokio pagrindo teigti turintys moralinį pranašumą.
Trumpo ir Putino susitikimas bei sutartis, kad ir kokia menka, taip pat pradėtų keisti padėtį, ne vien nuotaikas. Politikams, tokiems kaip Vokietijos lyderė Angela Merkel, taptų daug sunkiau stumti savo poziciją Europos Sąjungoje įvairiais klausimais – pavyzdžiui, dėl sankcijų. Tai dar labiau nuviltų smarkiai spaudžiamus transatlantinio bloko šalininkus Rytų Europos šalyse, tokiose kaip Ukraina arba Gruzija.
Dar blogiau – tai pasiųstų signalą Putinui, kad Vakarai yra susiskaldę ir nepajėgūs veikti, o nauja Kremliaus užsienio politikos avantiūra taptų labiau tikėtina. Po Ukrainos ir Sirijos kitas Rusijos karinės intervencijos taikinys galėtų būti Baltarusija – pasauliui menkai pažįstama autokratinė šalis, kuria Vakarų valstybės turi mažai interesų.
Trumpai tariant, Trumpo iš nevilties sudarytos sutarties kainą tektų apmokėti ne amerikiečiams, o Rusijos kaimynėms. Tačiau kam jos rūpi?
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
