Rusai taip pat perprato ir kai kurias mažiau į akis krintančias Britanijos ypatybes. Mūsų bankininkai, teisininkai ir buhalteriai – itin įgudę šalinti problemas. Su imigracija susiję bauginantys rūpesčiai sušvelninami. Abejotinos kilmės lėšos randa kelią iš ofšorinių sąskaitų į šalies bankus, peršokdamos iš fiktyvių bendrovių į išradingai sukurptus patikos fondus, kurių visi naudos gavėjai išmaniai nuslepiami.
Solidus įvaizdis padeda paspartinti šį procesą: tapkit parodos meno galerijoje rėmėju; nusipirkit futbolo klubą; finansuokit universitetų studijas ir tyrimus; palaikykit labdaros organizacijas; sumokėkit žinomiems žmonėms, kad jie ateitų į jūsų vakarėliu. Tokiu būdu iš netašyto pašaliečio, patraukiančio dėmesį savo negrabia anglų kalba, neįprasta kilme ir akį rėžiančia apranga, galima tapti šiek tiek egzotišku, bet nepakeičiamu nusistovėjusios tvarkos ramsčiu.
Rašyti apie tokius dalykus rizikinga: Londono advokatai, kurių specializacija – šmeižto bylos, puola kiekvieną, bent kiek suabejojusį jų klientų nekaltu prasidėjimu.
Tačiau prieš kelerius metus paskelbta sukrečianti Finansų priežiūros valdybos ataskaita atskleidė, kaip bankai pažeidinėdavo įstatymus prieš pinigų plovimą ir reikalavimus rinkti informaciją apie savo klientus – jeigu būdavo sutariama dėl tinkamos kainos (na, o mūsų bankininkų lobistai pasirūpindavo, kad nieko už tai nebūtų). Neseniai puiki televizijos laida „Iš Rusijos su šlamančiais“ (From Russia with Cash), kuriama mano draugo Beno Judah, pademonstravo nekilnojamojo turto agentų groteskišką keliaklupsčiavimą prieš atvirai korumpuotą Rusijos „ministrą“, norintį įsigyti būstą Londone už pinigus, kurie, kaip jis išdidžiai gyrėsi, buvo nugvelbti iš šalies sveikatos apsaugos biudžeto.
Dirbdamas savaitraščio „The Economist“ korespondentu Maskvoje, sukūriau išgalvotą Rusijos piliečio Olego Garkovo tapatybę, pabrėždamas jo neaiškią kilmę, grėsmingą reputaciją ir desperatišką troškimą pelnyti pagarbą („vadinkit mane Oliu“).
Dauguma skaitytojų suprato, kad tai pokštas. Tačiau kai kurios Londone įsikūrusios profesionalių paslaugų firmos užkibo ant šio kabliuko ir domėjosi, kaip būtų galima susisiekti su ponu Garkovu (tai buvo 10-ajame dešimtmetyje, dar iki „Google“ eros), norėdamos aptarti abiem pusėms naudingus klausimus (aš klastingai atsakydavau, kad poną Garkovą tokie pasiūlymai iš tikrųjų domina ir kad jis su jais susisieks, tačiau naudodamasis išgalvotu vardu dėl saugumo priežasčių; tikiuosi, kad tokiu būdu sukėliau nemenką painiavą).
Pats laikas, kad ši padėtis pasikeistų. Davidas Cameronas stengiasi kovoti su bendrovėmis, neįvardijančiomis savo naudos gavėjų. Tokiam žingsniui įnirtingai – ir gėdingai – priešinasi apgailėtinos Britanijos imperijos liekanos: mūsų ofšoriniai mokesčių rojai.
Amerikos vyriausybės sraigteliai irgi sukasi – skausmingai lėtai, bet, tikiuosi, užtikrintai – tiriant skandalingas manipuliacijas prabangos prekių rinkoje, leidžiančias siurbti pinigus iš Rusijos vienos Vakarų šalyje įsikūrusios bendrovės naudai ir faktiškai vykdyti pinigų plovimą. Kai kurie madingus kostiumus vilkintys šios ir kitų per pastaruosius 20 metų kilusių plėšikavimo karštinių bendrininkai nebekelia kojos į Jungtines Valstijas, baimindamiesi, kad jiems ten gali būti užduota klausimų arba atsitikti kai kas blogiau. Daugeliui kitų, užsiimančių tokiu verslu, būtų išmintinga pasekti jų pavyzdžiu.
Imtis veiksmų prieš korumpuotus rusus ir vogtų prekių supirkėjus – tik viena atsakymo dalis. Mums taip pat reikėtų pasirūpinti, kad Britanija taptų švyturiu laisvę mylintiems rusams, kaip buvo ankstesniais šimtmečiais, kai minties galiūnai, tokie kaip iškilus XIX amžiaus filosofas Aleksandras Hercenas, pabėgo į Britaniją nuo carizmo represijų.
Didžioji dauguma rusų diasporos Londone stengiasi ne išnaudoti mūsų silpnąsias vietas, o mėgautis mūsų privalumais: įstatymų viršenybe, laisve, saugumu, kultūros gyvenimu, padoriais žmogiškais santykiais ir – ne paskutinėje vietoje – mūsų humoro jausmu. Tai, kaip mes elgiamės su jų korumpuotais tėvynainiais, verčia juos juoktis, nors ir pro ašaras.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
