Tačiau neabejotina, kad pagrindinio srauto politika Vakaruose patiria didelį iššūkį, keliamą politikų, kurie siūlo lengvus atsakymus ir trumpesnius kelius, išmetančius už borto daugelį pokario dešimtmečių įsitikinimų.
Donaldas Trumpas, Bernie Sandersas, „Brexit“ (Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos) kampanija, Marine Le Pen Prancūzijoje, PEGIDA Vokietijoje ir Švedijos demokratai – visi jie siunčia skirtingą žinią, bet yra varomi tais pačiais degalais: nepasitikėjimu.
Jie išnaudoja įsitikinimą, kad dabartiniais valdančiaisiais, kaip ir pagrindinio srauto opozicija, negalima pasitikėti. Pirmiausiai keliamas klausimas dėl jų sąžiningumo. Mūsų vadovai mus klaidina ir vengia tiesiai atsakyti dėl migrantų, nusikalstamumo, terorizmo, islamo, globalizacijos padarinių, suverenumo perleidimo Briuseliui arba dėl bet kokių kitų temų.
Šie nusiskundimai yra iš dalies tikri ir iš dalies įsivaizduojami, iš dalies seni ir iš dalies nauji. Juos dar labiau paaštrina kitokios formos nepasitikėjimas: kad mūsų vadovai nekompetentingi. Realus darbo užmokestis yra įstrigęs arba mažėja. Viešųjų paslaugų kokybė blogėja. Abejojame, ar mūsų vaikai gyvens geriau negu mes. Na, o jeigu mūsų vyresnieji, kad ir kokios būtų politinės pakraipos, iki šiol savo darbą atlikdavo blogai, kodėl jiems turėtų geriau sektis ateityje, kai bus dar daugiau pokyčių?
E. Lucasas: pasipiktinimo priežastysInfographic
Be viso šito, esama ir kitokių jausmų. Vienas iš jų – pojūtis, kad su mumis elgiamasi nesąžiningai: turtingesni visąlaik lobsta; jie nemoka mokesčių, bet niekada neįkliūva. Antrasis – bejėgiškumas. Nesvarbu, kad ir ką darytumėt – niekam nė motais.
Visa tai suteikia trąšią dirbą autsaideriams. Pirmasis tokios padėties požymis – jau minėti „populistai“ politikai. Jie gali argumentuoti, kad visa sistema yra ydinga. Rinkimai siūlo pasirinkimą tik iš „Coke“ arba „Pepsi“. Atėjo laikas išsiveržti iš to, kas įprasta, ir išrinkti naujus veidus.
Tiesą sakant, dauguma antisisteminių politikų toli gražu nėra nauji veidai. Daugelis jų daug metų šliejosi prie politinės sistemos ir netgi gaudavo naudos iš nedaugeliui prieinamos informacijos apie jos veiklos mechanizmą (ponas Trumpas – puikiausias pavyzdys). Tačiau iliuzijos išlieka.
Antisisteminės nuotaikos taip pat suteikia galimybę kitokiam autsaideriui. Kremlius jau seniai išnaudoja regionines, etnines, kalbines ir socialines įtampas, kur tik įstengia. Na, o politiniai neramumai Vakaruose dabar žada tapti dar parankesni. Prieš sistemą kovojantys politikai galvoja, kad daugiašalis saugumas veikė lygiai taip pat blogai, kaip ir globalizuotos ekonomikos ir tarptautinės žmogaus teisių konvencijos. Taigi sumažinkime Europos Sąjungos vaidmenį. Mums nebereikia jokio NATO. Ignoruokim tarptautinius įstatymus. Kelkime nacionalinius interesus aukščiau aljansų. Tvarkykime reikalus ir tapkime draugais su Vladimiro Putino Rusija.
Tad vargu ar reikia stebėtis, kad Kremlius noriai remia politikos autsaiderius. Nesvarbu, kad ta šutvė tokia marga: kraštutiniai kairieji, kraštutiniai dešinieji arba tiesiog netašyti šoumenai, tokie kaip ponas Trumpas.
Galbūt jie nepadarys didelės žalos pas save namuose („Syriza“ Graikijoje rodo, kas nutinka, kai populizmas susiduria su tikrove: tikrovė laimi). Tačiau jie gali smarkiai susilpninti euroatlantinę saugumo sanklodą. Jie gali padaryti neveiksmingomis ES sankcijas Rusijai, vetuoti NATO pastangas sustiprinti paribio valstybes arba apskritai žlugdyti sprendimų priėmimą. Toks yra pono Putino tikslas: bet kokiose dvišalėse derybose Rusija atrodo grėsminga. Tik tuomet, kai kitos šalys susivienija, jis atrodo silpnutė.
Geriausią išeitį lengva suformuluoti, bet sunku įgyvendinti: pasistenkime, kad mūsų sistema veiktų. Sąžiningi, kompetentingi sprendimus priimantys veikėjai, teisingi, griežtai vykdomi įstatymai, jautrios politinės sistemos, paskirstančios ekonomikos pokyčių naudą ir padedančios prisitaikyti tiems, kam nesiseka – visa tai stiprina pasitikėjimą mūsų visuomenėse. Be to, tai padėtų susprogdinti populistų burbulą. Ir atremti Rusiją.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
