Vis dėlto rūpesčiai kaupiasi. Rusija dabar vykdo didžiausias per kelis dešimtmečius karines pratybas, keldama nerimą mūsų šnipams ir analitikams. Kremlius tęsia siaubingą karą kitų rankomis, keldamas į viešumą Vakarų diplomatijos bejėgiškumą.
Ukrainoje tebeverda susirėmimai, o šį mėnesį jie pareikalavo daug aukų. Rusija bombarduoja savo propaganda Vakarų šalis, tarp jų – Švediją ir Suomiją, nepriklausančias NATO. Maskva stengiasi trikdyti mūsų rinkimus, skleisdama nutekintą informaciją ir šmeižtą.
Nedžiuginanti tiesa – kad Mittas Romney buvo teisus. 2012-aisiais iš tuomečio respublikonų kandidato į prezidentus buvo šaipomasi, kai jis pareiškė, kad Rusija yra Amerikos „geopolitinė priešininkė Nr. 1“. Buvo apstulbinti netgi jo paties užsienio politikos patarėjai. Būti karingo būdo – puiku, bet šis pareiškimas nuskambėjo kaip nepagrįstas baimės kurstymas.
Tikrovė buvo kitokia. Rusija iš tikrųjų yra nesėkminga daugeliu atžvilgių. Putino režimas įspūdingai susimovė mėgindamas modernizuoti arba diversifikuoti ekonomiką. Šalies politinė sistema tėra farsas, statomas ant tragedijos pamatų. Šiuolaikinė Rusija – pasaulyje tuščia vieta, vertinant pagal bendrąjį vidaus produktą, inovacijas arba kultūrą. Tačiau nėra kitos šalies, keliančios tokią didelę grėsmę Vakarams.
Taigi geriausias būdas ją atremti – išlaikyti vieningą frontą: kad Vakarų šalių darbai nesiskirtų nuo žodžių, kad jos laikytųsi savo pačių taisyklių ir procedūrų. Pavyzdžiui, reikėtų griežtai kovoti su Rusijos pinigų plovimu ir užtikrinti, kad NATO planai ginti pafrontės valstybes (Estiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją) būtų patikimi ir tinkamai aprūpinami.
Deja, vietoje sulaikymo ir atgrasymo vykdomos tik dalinės priemonės arba padėtis dar blogesnė. Atrodo, esame vis labiau linkę užmiršti, kad Kremliaus pajėgos įsiveržė į Ukrainą ir ją suskaldė, jėga pakeisdamos Europos sienas ir pažeisdamos nuo 1991 metų nusistovėjusios mūsų žemyno saugumo sanklodos kertinius principus.
Sankcijos sumažino pono Putino ambicijas Ukrainoje (svarbų vaidmenį taip pat atliko atkaklus šios šalies karinis pasipriešinimas įsibrovėliams). Vis dėlto draudimas palaikyti finansinius ryšius su jo bičiuliais ir investuoti į energetikos pramonės aukštąsias technologijas nesužlugdė ekonomikos. Jis taip pat nesukėlė panikos Rusijos vadovo artimiausioje aplinkoje ir jos nesuardė.
Viena iš priežasčių – godumas. Tyrėjus ypač sudomino banko „Deutsche Bank“ vaidmuo, pabrėžiamas naujausiame žurnalo „The New Yorker“ numeryje paskelbtame straipsnyje. Manoma, kad šis bankas padėjo vykdyti milijardų dolerių vertės „veidrodinius sandorius“ Rusijos turtingiausiems ir galingiausiems žmonėms. Šie sandoriai – tam tikras finansinis žongliravimas, kai klientas naudoja priedangos bendroves toms pačioms akcijoms pirkti ir parduoti skirtingose jurisdikcijose. Bankas uždirba solidžius komisinius, o pinigai kerta sienas ir negali būti susekti.
Rusija taip pat jaučia, kad silpnėja Vakarų politinis ryžtas tęsti sankcijas. Angela Merkel kol kas laiko frontą Europos Sąjungoje, bet kitos šalys – pavyzdžiui, Italija, Prancūzija ir Slovakija – galvoja, kad spaudimas Rusijai tėra brangiai kainuojantis antraplanis šou.
Britanija, kuri laikėsi griežtosios linijos, dabar atsidūrė Europos diplomatijos pakraštyje. Obamos administracija artėja prie susitarimo su Rusija dėl Sirijos.
Taigi paskutiniai šių metų mėnesiai bus ypač pavojingi. Jeigu – kaip atrodo tikėtina – Hilary Clinton laimės Amerikos prezidento rinkimus, Rusija susidurs su administracija, kupina ryžto sutramdyti, jos nuomone, labiausiai kenkti nusiteikusią valstybę. Ponia Clinton bjaurisi Rusijos lyderiu (ir privačioje aplinkoje labai juokingai bei itin taikliai mėgdžioja jo mačistinę kūno kalbą). Ji ir jos karingo būdo patarėjai pliekė Baracko Obamos Baltųjų rūmų glebią poziciją, taip pat egocentrišką ir nenuspėjamą dabartinio valstybės sekretoriaus Johno Kerry politiką.
Tačiau ponia Clinton į Baltuosius rūmus nepersikels iki sausio. Jeigu Putinas iki to laiko sugebėtų pakeisti padėtį, atkakliai derėdamasis dėl Sirijos, versdamas Ukrainą priimti žeminantį politinį susitarimą su Rusijos palaikomomis marionetiniais dariniais šalies rytuose arba draskydamas NATO patikimumą Baltijos šalyse, jis turės itin dideles galimybes išsisukti nenubaustas.
Ponui Putinui būtų dar parankiau supažindinti Trumpo administraciją su įvykusiu faktu Europoje. Šio respublikonų kandidato užsienio politikos išmanymas neraminančiai menkas. Jo patarėjai – marga diletantų ir keistuolių šutvė. Jis žavisi Putinu, laiko NATO atgyvenusia, o Amerikos sąjungininkes Europoje – dykaduonėmis. Vargu ar jis savo prezidentavimą pradėtų nuo priešpriešos su Kremliumi.
Rugpjūtis buvo malonus. Deja, žiema ateina sparčiau negu manome.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
