Rusija nuo 1991 metų buvo atsidūrusi didžiulės sukčiavimo schemos, susijusios su Tarptautinio valiutos fondo (TVF) lėšomis, atsisakė grąžinti savo skolas, vykdė karo nusikaltimus Čečėnijoje ir Sirijoje, atsiribojo nuo tarptautinių žmogaus teisių įstatymų, surengė kibernetinę ataką prieš Estiją, išprovokavo karą Gruzijoje, aneksavo Krymą ir įžūliai melavo apie 2014 metai virš Ukrainos numuštą Malaizijos lainerį.
Kodėl taip yra? Teikti apibendrinimus apie nacionalinį charakterį – rizikinga, ypač politinio korektiškumo laikais. Vis dėlto rimti Rusijos reikalų žinovai jau seniai gvildena šią problemą. Vienas iš labiausiai įsimintinų – JAV Valstybės departamento pareigūnas Raymondas F.Smithas, klasika tapusios Šaltojo karo laikų knygos „Derybos su sovietais“ (Negotiating with the Soviets) autorius.
R.F.Smithas aiškino, kaip suvienijus marksizmo-leninizmo dogmas ir carizmo laikų feodalinę mąstyseną buvo sukurtas naujo pobūdžio mąstymas. Visų pirma sovietai netikėjo derybomis, per kurias laimėtų abi pusės (jie retai susidurdavo su tokiais scenarijais). Antra, vadinamasis vranjo (mulkinimas) buvo itin svarbus socialinių ir verslo gyvenime tepalas. Trečia – svarbiausia – taisyklės tėra priemonės varžovams ir priešininkams suvaržyti ir įveikti.
Tai, reikia, kad kitų žmonių taisykles galima laužyti kada panorėjus, atvirai arba slaptai – nelygu aplinkybės. Moralės normos čia netaikomos.
Be to, jeigu nustatai taisykles, jas reikia pakreipti savo naudai ir uoliai jų laikytis. Galima jas apipavidalinti kokiomis nors nepriklausomomis ginčų sprendimo procedūromis ir kitais teisinio proceso elementais. Tai irgi yra vranjo, kurio neverta vertinti rimtai.
Toks buvo sovietų metodas. Užsienyje jie pasisakydavo už antiimperializmą, bet negailestingai triuškindavo nepaklusnumo apraiškas savo imperijoje. Teoriškai SSRS įstatymai ir konstitucija užtikrino laisvę ir teisingumą. Tikrovėje sovietų teisinė sistema priversdavo gyventojus paklusti. Disidentai būdavo baudžiami už politinius nusikaltimus arba, kai būdavo paliekami be galimybės įsidarbinti – už „parazitavimą“. Be to, juos buvo galima uždaryti į psichiatrinę ligoninę ir laikyti apkvaitintus stipraus poveikio preparatais.
Visa tai buvo daroma griežtai laikantis įstatymų. Tačiau tikruosius sprendimus priimdavo ne teisėjai arba gydytojai, o jų politiniai šeimininkai, paprastai perduodavę savo nurodymus telefonu. Jokių dokumentų – jokių rūpesčių.
Ideologinis fasadas pasikeitė: mūsų dienų Rusijoje niekada nebestudijuoja sunkiai suvokiamos ir kadaise buvusios privalomos dialektinio materializmo pseudofilosofijos. Visgi seni įpročiai išlieka.
Rusijoje sprendimus priimantys veikėjai, kaip ir jų pirmtakai Sovietų Sąjungoje, įsitikinę, kad pasaulyje viešpatauja negailestinga kova už būvį, daugiausiai lemiama Amerikos ir jos prekybos bei geopolitinių interesų. Kalbos apie taisyklėmis pagrįstą daugiašalę sistemą, tarptautines žmogaus teises arba žmonių vyriausybę žmonėms tėra apgaulė. Vienintelis svarbus dalykas – galia. Amerika kabinėjosi prie Kubos. Taigi, Rusija gali lygiai taip pat elgtis su Ukraina.
Ši mąstysena pritaikoma ne vien geopolitikoje. Rusai nuoširdžiai įsitikinę, kad Vakarų šalių sportininkai irgi sukčiauja. Tiesiog jie nebūna sugaunami – arba dėl to, kad yra apsukrūs, arba dėl to, kad taisyklės taikomos pasirinktinai. Dopingo skandalas tėra dar kitokio pobūdžio Vakarų sankcijos, taikomos Rusijai už karą Ukrainoje.
Ši pasaulėžiūra gali būti iškreipta, bet ji nėra visiškas pramanas. Visiškai suprantama, kodėl rusai, dirbę Londono Sityje arba Volstrite, ciniškai vertina tarptautinės finansų sistemos veiklą. Kodėl gerai plauti džihadą eksportuojančių Saudo Arabijos princų arba Afrikos kleptokratų pinigus, bet blogai talkinti Kremliaus bičiuliams?
Jeigu Vakarai nori, kad Rusija laikytųsi mūsų taisyklių, mums vertėtų pradėti nuo to, kad patys jų uoliau laikytumės. Galbūt Kremliaus tai nepakeis, bet akivaizdžiai sustiprintų mūsų pačių moralinį stuburą.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
