Praėjus trisdešimčiai metų Lietuva ir vėl atsidūrė geopolitinės audros centre. Klausimas išlieka tas pats: nekyla abejonių, ar jos pačios žmonės priešinsis tironijai, bet ar likęs pasaulis juos palaikys?
Šįkart puolimą rengia ne Kremlius, o Kinijos komunistų partija. Ir priežastis yra ne Lietuvos nepriklausomybė, o jos solidarumas su kita sunkioje padėtyje atsidūrusia, nepripažįstama demokratija – Taivanu. Dėmesys sutelktas nebe į Lietuvos parlamento pastatą, o į netoliese esantį neišvaizdų biurų pastatą, kur įsikūrusi naujoji Taivaniečių atstovybė. Jos įkurdinimas – ryžtingas iššūkis žemyninės Kinijos valdžios neurotiškiems mėginimams užblokuoti visus oficialius ryšius su šia autonomine sala. Lietuviai demonstruoja solidarumą iš principo, nes žino, ką reiškia būti ištrintiems iš žemėlapio nuožmių komunistų.
Kaip ir buvo tikėtasi, žemyninės Kinijos režimas aršiai protestavo, įšaldė diplomatinius ryšius ir įvedė sankcijų prekybai. Tačiau dabar jis dar labiau griežtina toną: pažemino Lietuvos ambasados Pekine statusą ir nurodė darbuotojams pakeisti savo diplomatinius pažymėjimus į neaiškaus pobūdžio dokumentus, todėl kilo nuogąstavimų dėl jų teisės pasilikti šalyje – arba galimybių ją palikti. Plėtojantis dramai, panašiai į kokį nors filmą apie Šaltąjį karą, draugiškų šalių diplomatai padėjo lietuviams skubiai išvykti į saugų užsienį.
Jau pats šis epizodas žymi didžiausią santykių su Europos šalimis krizę nuo 1981-ųjų, kai olandams pardavus Taivanui povandeninių laivų ryšiai buvo įšaldyti trejiems metams.
Tačiau tai dar ne viskas: Kinijos valdžia taip pat grasina uždrausti importuoti bet kokias prekes iš Europos Sąjungos, jeigu jose esama Lietuvoje pagamintų komponentų. Tai yra atviras iššūkis svarbiausiam ir labiausiai branginamam ES pasiekimui – bendrajai rinkai. Kinija gali žaisti „skaldyk ir valdyk“ žaidimą kitose srityse, pavyzdžiui, stengdamasi išvengti kritikos dėl žmogaus teisių padėties šalyje. Tačiau šventas ir neliečiamas bendrosios rinkos principas – kad visos joje dalyvaujančios šalys laikosi tų pačių taisyklių ir yra vienodai traktuojamos užsienio prekybos klausimais.
Kinijos komunistų partija viliasi, kad ES ištikimybė šiam principui tėra akių dūmimas. Ji tikisi, kad įtakingi eksporto lobistai galiausiai imsis spausti Europos Komisiją ir savo pačių vyriausybes, kad priverstų Lietuvą nusileisti. Galima įsivaizduoti pokalbį telefonu (pavyzdžiui, su Olafu Scholzu, spaudžiamu galingųjų Vokietijos automobilių gamintojų), per kurį kolegai Lietuvoje būtų užsiminta, jog nesantaikos obuoliu tapusi Taivaniečių atstovybė Vilniuje turėtų užsidaryti prieš Kalėdas ir niekada nebeatverti durų. Jeigu tai nebūtų padaryta, Kinijos vadovybė tikėsis (ir reikalaus), kad užsienio investuotojai nutrauktų savo veiklą Lietuvoje ir pašalintų ją iš savo tiekimo grandinių.
Abejoju, ar tai suveiks. Kinijos priekabės vis dažniau atsigręžia prieš ją pačią. Slovakija stiprina savo ryšius su Taivanu. Naujoji Čekijos vyriausybė tikriausiai nuveiks dar daugiau. Lietuva nėra palikta viena. Net jeigu taip nutiktų, ji vargu ar nuleistų rankas. Penkiasdešimt metų trukusi svetimųjų okupacija išmokė Baltijos šalis, kokia yra silpnumo tironijos akivaizdoje kaina. Jų atkurta nepriklausomybė, nors sąlygos buvo pačios nepalankiausios, pabrėžė, koks yra principingo atsisakymo pasiduoti atlygis.
Svarbiausias klausimas – ar išsilaikys didelėmis pastangomis įgytas ES, kaip taisykles nustatančios organizacijos, patikimumas. Jeigu Bendrija nepademonstruos solidarumo su Lietuva šiuo itin svarbiu reikalu, kodėl kas nors turėtų tikėti, kad ES balsas iš tikrųjų ką nors reiškia? Atsakymą pateiks kelios tolesnės savaitės.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas
Tai yra autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos
