Tačiau praeitą savaitė Suomijos užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje paskelbta viena ataskaita, ko gera, yra dar svarbesnė. Jos keturi autoriai (du suomiai, švedas ir prancūzas) pateikia įdėmų ir blaivų žvilgsnį į Suomijos narystės NATO praktinius padarinius.
Problema yra paprasta: be Suomijos ir Švedijos pagalbos NATO būtų sunku apginti Baltijos šalis nuo ryžtingos Rusijos atakos, kuri būtų katastrofinė šių NATO nepriklausančių valstybių saugumui. Vis dėlto, kol šios abi šalys nėra NATO narės, jos negali būti visiškai integruotos į Aljanso planus.
Nuomonė keičiasi, ypač Švedijoje, kur pagrindinės opozicijos partijos (ir kai kurie iš valdančiųjų socialdemokratų) dabar nori prisijungti. Suomiai nusiteikę labiau skeptiškai – nors tuo atveju, jeigu šalies vadovybė rekomenduotų įstoti į NATO, dauguma suomių sutiktų.
Ataskaitoje niūriai išdėstoma, kokia rimta esanti dabartinė padėtis. Akistatoje su revizionistinių nuotaikų apimta Rusija Suomijai ir Švedijoje būtų saugiau NATO viduje. Tačiau sprendimas įstoti į bloką išprovokuotų aštrią ir galbūt netgi pavojingą Rusijos reakciją. Tai suvaldyti gali būti keblu.
Autoriai lieka ištikimi principus nagrinėti šį klausimą, bet ne pateikti kokių nors rekomendacijų, išskyrus vieną išimtį. Jie argumentuoja, kad Suomijai ir Švedijai būtų daug geriau įstoti į Aljansą kartu. Jeigu Švedija įstotų, o Suomija – ne, tai gali pasiųsti žinią Rusijai, kad sprendimus priimantys veikėjai Helsinkyje stinga valios. Jeigu Suomija įstotų, o Švediją – ne, NATO iškiltų sunkumų: kaip apginti sąjungininką, kuris nėra lengvai pasiekiamas?
Aš jau daug metų raginau abi šalis stoti į NATO. Argumentavau: darykite tai dabar, kol nėra didelio reikalo, nes susiklosčius aplinkybėms, kai toks žingsnis taps būtinybe, jums bus sunkiau tai padaryti. Dabar esu susirūpinęs, kad ši ataskaita yra puikus indėlis atsakant į vakarykštį, o ne rytojaus klausimą.
Jeigu NATO būklė būtų gera, narystė iš tikrųjų išspręstų visas Šiaurės Rytų Europos saugumo problemas. Tačiau ji tokia nėra. F-22 – puikus lėktuvas, bet Amerika jų turi tikrai per mažai, o jų raketos išsibaigia gąsdinančiai greitai. Kitos NATO šalys apgailėtinai atsilieka nuo Amerikos.
Apskritai Vakarų šalių gynybos biudžetai daug metų buvo apkarpyti, ypač nuobodžiai ir politiškai nepopuliariai sričiai – teritorinei gynybai. NATO išlaidos gynybai nebemažėja, bet jos toli gražu nėra pakankamos. Be to, dauguma narių vis dar leidžia pinigus ne tam, kam turėtų: atlyginimams ir pastatams, o ne moderniai ginkluotei. Mums reikia iš naujo atkurti realų atgrasomąjį veiksnį. Vidinės ir išorinės grėsmės mus supriešina ir išblaško mūsų dėmesį.
Bet padėtis nėra visiškai niūri. Donaldas Trumpas dar nėra prezidentas ir galbūt niekada juo netaps. Kongresas niršta dėl sąjungininkų Europoje vengimo prisidėti finansiškai, bet vis tiek balsuoja, kad būtų skirta skolintų pinigų jų gynybai. Liepą vyksiantis NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje iš naujo atkreips dėmesį į paribio valstybes: ir dėl amerikiečių „bazės“ (iš tikrųjų – vadavietės) Lenkijoje, ir dėl dvišalių susitarimų su „remiančiomis valstybėmis“ dėl pagalbos gynybos srityje Estijai (su Britanija), Latvijai (tikriausiai su Kanada) ir Lietuvai (su Vokietija). Visa tai atrodo gerai, net jeigu Aljanso degalų bakai yra ištuštėję.
Suomija ir Švedija turėtų paskubėti. Juo greičiau jos įstos į NATO, juo mažiau tikėtina, kad joms prireiks pasinaudoti bloko saugumo garantijomis. Dar daugiau – sustiprinusios Aljansą, jos taip pat padarytų jo išlikimą labiau tikėtiną.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
