Tokia padėtis negali tęstis. Amerikai tenka per didelė finansinė ir karinė našta. Jeigu Europa nori, kad būtų surengta intervencija jos kaimynystėje (kurią privalu surengti, jeigu ji nori išgyventi), tuomet europiečiai turi būti pasiruošę skirti pinigų, paaukoti gyvybių ir prisiimti riziką.
Geras pirmasis žingsnis šia linkme būtų Europos svetimšalių legionas (ESL). Jis turėtų būti įkurtas skubiai. Jis būtų atviras bet kuriam šaukiamojo amžiaus, fiziškai sveikam ir kariškai nusiteikusiam asmeniui – ar jis būtų europietis, ar ne. Ne ES piliečiams didelė paskata būtų pilietybė, suteikiama po, tarkime, penkerių metų nepriekaištingos tarnybos. Prieglobsčio ieškotojų ir ekonominių migrantų prašymai būtų mielai priimami.
Tokio dalinio pagrindinis vaidmuo būtų misijos neramiuose taškuose: pavyzdžiui, palaikant saugumą prie Libijos krantų, saugant Sirijos pabėgėlių stovyklas arba padedant Maliui kovoti su teroristais. Tai nebūtų aukštųjų technologijų armija; ji taip pat nebūtų naudojama itin intensyviose operacijose. Jos pagrindiniai privalumai būtų greitis ir narsa: legionas galėtų būti dislokuotas labai greitai, o jo kariai žinotų, kad galimybė patekti į apšaudymą, žūti arba būti sužeistam yra sandorio dalis.
ESL būtų pigus: jo kariams nereikėtų lepinimo, kurį Europos šalys turi pasiūlyti savo piliečiams, kad įtikintų juos apsirengti uniformą. Pagrindinės pradinės išlaidos būtų mokymai (ypač pratinimas pastebėti bet kokius radikalizacijos ženklus, taip pat supažindinimas su ginkluotų konfliktų įstatymais). Jo karininkai, bent jau iš pradžių, galėtų būti imami iš kitų Europos šalių.
Vienas didelis klausimas – tai vadovavimas. Aš pirmiausiai vadovauti paskirčiau Prancūziją. Jos Svetimšalių legionas – labai sėkmingas. Tačiau atsiradus galimybei įtraukčiau ir kitas šalis: tai būtų norinčių ir galinčių koalicija.
Kol kas laikyčiau ESL atokiai nuo Europos institucijų: jos sprendimus priima per lėtai ir per baikščiai. Jeigu – kada nors – didžiosios Europos šalys panorėtų turėti stiprų ir veiksmingą aukštąjį atstovą ES išorės politikai, padėtis galėtų pasikeisti.
Dar vienas tikėtinas prieštaravimas – kad toks legionas atitrauktų išteklius nuo jau dabar nupiepusių Europos kariuomenių. Žinoma, tikrai reikėtų išlaidų – įrangai, apgyvendinimui, transportui – bet šios naujos pajėgos suteiktų aiškios naudos: Europai nereikėtų kreiptis į Ameriką kaskart, kai jai skubiai prisireiktų kovoti parengtų karių.
Esu neformaliai kalbėjęsis apie šį sumanymą su trimis aukštas pareigas užimančiais amerikiečiais. Nei vienas iš jų negalvojo, kad tokia idėja yra absurdiška savo esme arba gali atsisukti kitu galu. Jų pagrindinė abejonė – ar tai būtų įgyvendinama.
Pritariu jų skeptiškam požiūriui. Koks būtų to legiono statusas pagal tarptautinius įstatymus? Kas spręstų, kada, kur ir kiek laiko jį naudoti? Koks būtų jo statusas NATO atžvilgiu? Ką daryti su veteranais? Kai kurie jų pasižymėtų puikiais įgūdžiais ir galėtų gauti darbą. Tačiau kiti gali būti traumuoti: įsivaizduokit būrį nusivylusių, darbo negalinčių gauti musulmonų Rembo, įgudusių kautis. Kai kurie pagalvos, kad tokia rizika – per didelė.
Tačiau alternatyva – dar blogesnė. Leisti nuobodžiaujantiems, aktyviems jauniems vyrams nieko neveikti, kol biurokratai išnagrinės jų prašymus suteikti prieglobstį, yra ne vien išteklių švaistymas – tai nelaimės receptas. Na, o nesugebėjimas užtikrinti Europos periferijos saugumo kelia grėsmę pačiam žemyno išlikimui.
Europos svetimšalių legionas, jeigu jis būtų egzistavęs, būtų galėjęs pasirūpinti Libijos saugumu nuvertus Kadhafi režimą. Galbūt jis būtų padėjęs sukurti saugias prieglobsčio zonas pabėgėliams Sirijoje. Jis galėtų spausti „Islamo valstybę“ Irake arba netgi Talibaną Afganistane. Visuose šiuose frontuose Europos karinis neadekvatumas lėmė vieną nesėkmę po kitos. Dar daugiau jų laukia priešakyje. Kas nors turi geresnį pasiūlymą?
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
