Britanijos atvejis – ypač opus, bet tos pačios problemos pasireiškia visur: toks pats pyktis, kuris pakurstė reikalavimus surengti balsavimą dėl „Brexit“, yra populistų kampanijų variklis Amerikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir kitur.
Žmonėms, tokiems kaip aš, – klestintiems kosmopolitams, laimėjusiems iš visų per pastaruosius 25 metus įvykusių pokyčių, – bepigu piktintis dėl tokios padėties. Galime smerkti Davido Camerono slidų oportunistinį sprendimą surengti referendumą ir apgailėtinas jo pastangas laimėti šį plebiscitą, pasitelkiant apgaulę. Galime rypauti dėl klaidingų įsitikinimų ir noro menama laikyti tikra, galinčių nulemti mūsų tėvynainių klaidingą pasirinkimą. Bet iš tikrųjų turėtume jų atsiprašyti.
Mes – žmonės, kurie skaito „The Economist“ (arba, kaip mano atveju, jam rašo) – vadovavome Vakarų pasauliui nuo 9-o dešimtmečio. Tai mes liberalizavom ir privatizavom ekonomiką bei skatinom lankstumą ir atvirumą. Tebetikiu, kad elgėmės teisingai. Tačiau turėtume sąžiningai pripažinti: rezultatai nėra itin įkvepiantys. Šie eksperimentai teoriškai gal ir buvo teisingi, bet jų įgyvendinimo praktika – akivaizdžiai nesėkminga, vertinant pagal paprasčiausią ir svarbiausią kriterijų: ką apie visa tai mano rinkėjai?
Atsakymas aiškus – jiems tai nepatinka. Jie nemėgsta to, kas suvokiama kaip nekontroliuojama imigracija. Jiems nepatinka pojūtis, kad jų gyvenimą apsprendžia bevardžiai biurokratai. Jiems nepatinka tai, kas laikoma uždaru, intravertišku politiniu elitu. Jie tiksliai nežino, ko nori, bet jiems nepatinka tai, ką turi.
Toks suvokimas galbūt nėra tikslus. Bet jis nuoširdus. Kad ir kokie būtų balsavimo dėl „Brexit“ rezultatai; ar Donaldas Trumpas bus išrinktas Amerikos prezidentu, ar ne; ar antisisteminės partijos iškovotų proveržį artėjančiuose rinkimuose Europoje – mes, Vakarų valdančiojo elito nariai, turime ilgai ir įdėmiai pažvelgti į veidrodį.
Jeigu norim, kad rinkėjai palaikytų mūsų įsitikinimus dėl laisvo žmonių, pinigų, prekių, paslaugų ir idėjų judėjimo – kurie, kaip tvirtai tikiu, yra teisingi – tuomet mums reikia daug labiau pasistengti, kad tokios laisvės kaina būtų teisingai paskirstyta ir kad jos nauda tektų kiek įmanoma platesniam ratui. Visi mums patinkantys dalykai – imigracija, inovacijos, konkurencija – neša ilgalaikę naudą, bet tampa našta trumpuoju laikotarpiu. Jie apkrauna viešųjų paslaugų sektorių, skatina ekonomikos perturbacijas ir mažina atlyginimus. Tokia kaina nėra nepakeliama – jeigu tik ja dalijamasi.
Vienas didelis pokytis – atskirti ekonomikos derinimą nuo asmeninės gerovės. Jeigu dirbantieji žinotų, kad prarastas darbas nereiškia prarastų pajamų arba (pavyzdžiui, Amerikoje) prarastos teisės į sveikatos priežiūrą, jie galbūt labiau palaikytų į keblią padėtį pakliuvusių darbdavių bankrotą. Taip pat reikėtų iš naujo apsvarstyti imigracijos klausimą: jeigu nauji atvykėliai laikomi konkurentais dėl varganų viešųjų išteklių, įsiplieskia pyktis ir aistros. Didžiausia klaida, kurią padarėme Britanijoje, – kad nesugebėjome pastatyti pakankamai būstų ir išplėsti švietimo bei sveikatos apsaugos tinklų šalies dalyse, kuriose naujieji atvykėliai skatina naują paklausą.
Globalizacija suteikia geriausias galimybes ištraukti iš skurdo šimtus milijonų žmonių, taip pat integruoti kylančias ekonomikas į taisyklėmis pagrįstą tarptautinę tvarką. Tačiau negalime manyti, kad viskas klosis kaip sviestu patepta. „Brexit“ referendumo tikroji esmė – ne Britanijos narystė Europos Sąjungoje. Tai balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją. Ir mes pavojingai priartėjome prie to pasitikėjimo netekties.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
