Pasitraukimo šalininkai šlykščiai manipuliuoja statistika, pernelyg sumažina narystės nutraukimo kainą ir vaizduoja Britaniją kaip piktavališko užsienio jėgų sąmokslo auką. Buvęs Londono meras Borisas Johnsonas, pretenduojantis tapti Konservatorių partijos lyderiu, netgi gėdingai užsiminė, kad Europos Sąjunga yra Hitlerio Trečiojo reicho tęsinys.
Vis dėlto kampanija „Pasilikime“ vargu ar elgiasi geriau. Jos pagrindinė žinia yra baimė, pabrėžiama pasitraukimo iš ES kaina ir piktinimasis, kad priešinga stovykla nesugeba paaiškinti, kaip toliau veiktų prekybos ir kitos svarbios sutartys. Deja, tokia argumentai toli gražu ne patys svarbiausi.
Britanija – didelė šalis, kuri išgyventų tiek pasilikusi, tiek pasitraukusi. Pasitraukimo poveikis didesnį pavojų sukeltų likusiai Europos daliai. Pasitraukimas būtų brangiai kainuojantis ir niokojantis smūgis mūsų sąjungininkams ir Europos saugumo sanklodai. Taisyklėmis pagrįstas tarptautinis bendradarbiavimas yra geriausia priemonė suvaldyti tokius žmones kaip Vladimiras Putinas. Padėtis galėtų būti daug geresnė daugeliu atžvilgiu, bet išstojus iš ES ji tik pablogės, o ne pagerės.
Būtų nuodėme nutylėti šiuos argumentus. Dar blogiau, kad susidaro įspūdis, jog pasilikimo šalininkų kampanijos pagrindinė melodija yra už sotų lovį balsuojančių knyslių kriuksėjimas. Daugelis Britanijos rinkėjų žino, kad Briuseliui sprendimų priėmimo procesas palankesnis vidaus ratui, o ne pašaliečiams. Taigi faktas, kad kultūros ir mokslo subsidijų gavėjai garsiai šlovina ES narystės privalumus yra ne vien neįtikinamas, bet ir atstumiantis.
Nuovokiems rinkėjams dėl viso šito kyla dilema. Balsuoti už „Brexit“ atrodo kaip palaikymas savanaudžiui ir principų nesilaikančiam B.Johnsonui bei jo dar mažiau patraukliems sąjungininkams – pasipūtusiam Nigelui Farage'ui ir skandalingajam (nors čia labiau tiktų koks nors necenzūrinis epitetas) George'ui Galloway. Jeigu išeitume iš ES, jie triumfuotų ir veikiausiai perimtų vadovavimą šaliai. Alternatyva šiems veikėjams – Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas ir Europos Parlamento vadovas Martinas Schulzas – staiga pradeda atrodyti gana patraukli.
Vis dėlto balsuojant už pasilikimą Europos Sąjungoje kyla panašių problemų. Balsuoti už pasilikimą reikštų nebylų pritarimą lėkštam ir prisitaikėliškam Davidui Cameronui ir jo visai kostiumuotai ir gerai apmokamai svitai. Ar iš tikrųjų norime sustiprinti jų pozicijas? Dar daugiau – tvirtas argumentas už pasilikimą ES yra teiginys, kad Bendriją galima reformuoti. Tačiau šitie žmonės neįkvepia pasitikėjimo, kad jie sugebės Briuselio valdžios struktūras padaryti racionalesnes, švaresnes ir skaidresnes.
Referendumo baigtį tikriausiai nulems purvo liejimo kampanija. Stovykla, sukelsianti didžiausią pasišlykštėjimą rinkėjams, pralaimės tai, kuri juos labiausiai įbaugins. Tai nėra tinkamas būdas priimti sprendimą, kuris dešimtmečius lems Britanijos ateitį.
Per visuotinius rinkimus taip pat būna keliami blogi argumentai, bet galima kliautis kitais kriterijais: per kelerius pastaruosius metus nuveiktais žygiais, partijų programomis, susijusiomis asmenybėmis ir – kas ypač būdinga Britanijos sistemai – nuopelnais vietos bendruomenėms. Rinkėjai atiduoda savo balsus atsižvelgdami į visus šiuos veiksnius. Be to, padėtį po rinkimų sureguliuoja būtinybė suformuoti vyriausybę ir priimti įstatymus. Tuo tarpu referendumai visada susiję su būtinybe rinktis kraštutinumus ir yra rizikingi.
Dar ne per vėlu iš esmės pakeisti argumentus – pavyzdžiui, įtraukiant naujų veikėjų iš šalies, kurie yra pelnę pripažinimą už savo pastangas kitose gyvenimo srityse, kurie pajėgūs pateikti teigiamų argumentų, kodėl mums ir mūsų draugams gyvenimas susiklostytų geriau, jeigu liktume glaudžiai įtraukti į procesą, kuriame priimami Europos sprendimai. Tačiau jų argumentai praranda didelę dalį savo įtaigumo, jeigu jie grindžiami savanaudiškais motyvais.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
