Uteniškis Edvinas sako, kad jį būtų galima pristatyti kaip žurnalo „Individai“ prodiuserį. Ir iš tiesų, jis žurnale užima tiek daug pareigų, kad būtų sunku net ir suskaičiuoti.
„Realiai priklausau visoms sritims, tik ne makiažui ir plaukams. Esu ir žurnalistas, ir redaktorius, vyriausiasis redaktorius ir fotografas“, – šypteli dešimtokas.
Edvinai, visas tavo kūrybinis kelias prasidėjo nuo fotografavimo. Kaip pradėjai užsiimti šia veikla?
Pirmąjį savo fotoaparatą gavau prieš du metus Kalėdų proga, tuomet padariau kaimynei vieną fotosesiją, kuri man yra graži iki šiandien. Tačiau tas fotoaparatas liko stovėti lentynoje ir rinkti dulkes, planavau jį parduoti, bet mano sesė vis prašė tikrai jo neparduoti, vis kartojo, kad pasigailėsiu.
Taip pamažu vėl pradėjau fotografuoti, atsirado užsakymų, po to kilo idėja ir su žurnalu. Supratau, kad tokio fotoaparato man nebeužteks ir investavau iš pradžių visus pinigus į kitą fotoaparatą. Tai ir tapo mano žurnalo pradžia. (šypteli)
Ar tavo šeimoje yra dar žmonių, pasirinkusių žurnalistikos kelią?
Mano visi šeimos nariai yra paprasti darbuotojai, gana daug iš jų emigrantai. Aš pats irgi buvau emigravęs keliems mėnesiams į Daniją, bet nemačiau perspektyvos ten likti ir grįžau. Be abejo, dabar prie mano leidinio stipriai prisidėjo šeimos nariai, bet šeimoje nėra nei žurnalistų, nei fotografų.
Kodėl nusprendei savo pirmąjį žurnalą sukurti pats, o neiti lengvesniu keliu ir prisijungti prie kitų redakcijų?
Aš labai mėgstu skaityti knygas, bet jos man labai greitai pabosta: tie patys veikėjai, skaitai tuos tris šimtus puslapių ir viskas tas pats. Tada nusprendžiau rinktis trumpesnes knygas, bet jos dažniausiai būna vaikiškos, nemotyvuoja ir neverčia siekti kažko daugiau.
Bandžiau pirkti žurnalus, pagalvojau, kad yra daug žmonių, istorijų, kurios mane įkvėps. Pirkau aš tuos žurnalus kelis mėnesius, bet taip ir neradau to, kuris man būtų tinkamas ir įdomus. Nusprendžiau sukurti žurnalą, kurį pats norėčiau skaityti. Šiais laikais visi žurnalai yra apie tuos žmones, kurie praeityje buvo įžymūs ir aktualūs, o mūsų tikslas buvo sukurti tokį žurnalą, kuris būtų skirtas šiuolaikiniams žmonėms apie dabartinius herojus įvairiose srityse.
...bet šiomis dienomis vis labiau viskas persikelia į internetą. Kodėl pasirinkai žurnalo formatą?
Aš buvau atpratęs nuo visų šitų dalykų, jau net ir knygas skaitydavau internetu. Bet paskui supratau, kad visi esame taip stipriai įnykę į savo telefonus ir kompiuterius, visiškai negalime nuo jų atsiriboti. Todėl nusprendžiau, kad reikia sukurti kažką tokio, ką norėtų žmonės skaityti ir norėtų vėl paimti į rankas kaip senais gerais laikais. Galbūt žmonės nebeskaito žurnalų, nes neturi ką juose skaityti.
Taigi, nusprendei sukurti savo žurnalą. Kokį kelią teko nueiti iki tol, kol rankose laikei pirmąjį savo sukurtą numerį?
Pirmasis etapas buvo prieš gerus metus. Surinkau komandą, bet mums nieko nepavyko padaryti, tikriausiai tai nebuvo tinkama komanda. Vasarą vėl pradėjau apie tai galvoti, bet turėjau kitų tikslų, galvojau palauksiu, gal kai pabaigsiu mokyklą. Atėjo mokyklos laikas, bet nepavyko įgyvendinti praeities tikslų, nusprendžiau, kad reikia bandyti, koks skirtumas tas amžius...
Viskas prasidėjo nuo laiškų žmonėms, užtrukdavo, kol juos įtikindavome kalbėti. Vėliau sekė interviu, mūsų tikslas buvo iš kiekvieno paimti interviu gyvai. Na, o po to prasidėjo dizaino kūryba, fotosesijos ir galutinių taškų sudėliojimas.
Pats pripažįsti, kad žinomus žmones įtikinti duoti interviu šešiolikmečiui nebuvo lengva. Kaip stengdavaisi juos „užkabinti“?
Niekada jų nepaleisdavau ir stengdavausi iki galo juos sudominti. Jeigu jie man neatrašydavo iš pirmo karto, siųsdavau laiškus vėl, kartais net kelis per savaitę. Jeigu ir tai nesuveikdavo, rašydavau jų broliams, seserims. Jiems gal patikdavo tas mano atkaklumas ir galiausiai jie manimi patikėdavo. (šypteli)
Kaip į tavo norą išleisti žurnalą žiūrėjo kiti aplinkiniai?
Tikriausiai amžius buvo didžiausias mano trūkumas, visi tai akcentavo. Iš pradžių tėvai į tokią mano veiklą žiūrėjo kaip į kokio mokyklinio laikraščio leidimą. Kai pamatė, kaip viskas realizuojasi, pakeitė mąstymą.
Kritikos buvo tikrai daug, visi mane, kad man tikrai nieko neišeis.
...ir tai tau sakydavo tiesiai į akis?
Taip.
Bežiūrint dabar, kokias emocijas išgyvenai, ruošiant pirmąjį savo žurnalo numerį?
Emocinių nuopuolių buvo tikrai daug ir vienintelis dalykas, kuris man padėjo tai buvo dvi kelionės. Po jų mano motyvacija buvo milžiniška ir laikas po kelionių buvo tikrai produktyviausias.
Žinoma, kartais motyvacijos nebūdavo visai, tačiau vis tiek prisiversdavau tęsti darbus. Anksčiau to padaryti nemokėdavau, o dabar atsirado valia ir išmokau prisiversti bei džiaugtis savo rezultatais.
Tavo žurnalą galima įsigyti internete, asmeniškai pas tave arba organizuojamuose renginiuose. Kaip kilo idėja suorganizuoti tokius susitikimus?
Renginiai buvo spontaniška mano idėja, kurią sugalvojau visiškai atsitiktinai. Juose mes turime diskusiją, aktyvią veiklą su vienu ar keliais žurnalo herojais bei muzikinę programą. Pristatome savo žurnalą, bendraujame ir diskutuojame.
Iš viso turėsime šešis renginius, trys jau įvyko, trys dar laukia. Iš tiesų galiu pasakyti, kad susidomėjimas yra tikrai nemažas. Greitai pradėsime važinėti ir po įvairias švietimo įstaigas.
Lietuvoje žurnalų pasirinkimas yra iš tiesų nemažas. Kaip sieksi įveikti kitus žurnalų gigantus?
Mūsų žurnalas gal ir turi panašumų su kitais leidiniais, bet mes viską darome visiškai kitaip. Dažnai žurnalų numeriai turi tam tikrą temą, remiasi ją visame leidinyje. O mūsų žurnalas be galo įvairus, atsivertus kiekvieną puslapį, atrodo, kad vis verti kitą žurnalą. Mūsų žurnalas yra šablonas, o ne kopija.
Taip pat mes labai stengiamės nenušlifuoti žmonių interviu ir neiškraipome kalbos. Tuo įsitikinti galite patys, apsilankę Individų internetiniame tinklalapyje arba sekdami mane Instagrame.
Jeigu galėtum pasirinkti vieną Lietuvos žmogų, iš kurio paimtum interviu?
Manau tai būtų Agnė Jagelavičiūtė. Man ji labai patinka kaip moteris, žaviuosi jos mąstymu, joje tikrai galima įžvelgti kažką dar neatrasto ir naujo. (šypteli)
