Net būnant Prancūzijoje matosi, kaip kino lankomumą įtakoja saulėtas ir vasariškas oras. Netgi galingasis "Robinas Hudas" nukentėjo beveik 60 proc., o vienintelis naujas filmas komedija "Karštas Kubilas – laiko mašina" (tai dar ne Andriaus Kubiliaus biografija) surinko vos 10 tūkst. Lt.
Lietuvos rinkai skubiai reikia gelbėtojų ir jie ateis jau netrukus. "Persijos princas", "Seksas ir miestas 2", "Šrekas. Ilgai ir laimingai" garantuotai sugrąžins žmones į kino sales ir nuvilios juos nuo ežerų, upių, paplūdimių.
Kanai vakar baigėsi emocingai ir įsimintinai, nors 63-ąjį festivalio konkursą prisiminsime kaip neįdomų ir blankų su elitinių režisierių nusivylimais ir labai vienodais filmais. Šiemet ypač jautėsi, kad visi 19 pretendentai Auksinei palmės šakelei buvo atrinkti pagal tą pačią temą - šeimos bandymai prisitaikyti prie skirtingų įvykių politiniame fone, išskiriant tėvų santykius su vaikais. Bent pusė konkursantų tikrai nenusipelnė garbingos vietos oficialioje programoje, į kurią nepateko galbūt geresni ir labiau intriguojantys filmai.
Todėl užtikrintai sakau, kad pirmą kartą Auksinę palmės šakelę Tailandui nuraškęs režisierius Apichatpongas Weerasethakulas (jo "Tropikų karštinė") absoliučiai nusipelnė svaigios pergalės. Jo keistas meditacinis filmas "Dėdė Bonmis, kuris gali prisiminti savo praeitus gyvenimus" išsiskyrė iš kitų gilumu, budistinėmis idėjomis, lėtu ritmu, raginimu išlaisvinti vaizduotę ir pasikaustyti geležine kantrybe. Pažiūrėjau šį unikalų kūrinį du kartus ir neišpasakytai džiaugiuosi dėl Tailando.
Šiandien jau spėjau pasibaisėti lietuviškų agentūrų "pareiškimu", kad Kanų festivalį laimėjo filmas "apie merdėjantį žmogų". Tai melas ir didžiausia nesąmonė, kokią tik įmanoma sugalvoti arba nevykusiai išversti. Jeigu žmogus laukia neišvengiamos mirties, tai nereiškia, kad jis merdėja. "Dėdė Bonmis" priešingai pasakoja apie labai laimingą ir dvasingą žmogų, kuris yra pasiruošęs išeiti ir pamatyti, kas laukia anapus esančiame pasaulyje. Tai vaiduokliškas filmas apie reinkarnaciją.
Lygiai taip pat nerealiai džiaugiuosi už Javierą Bardemą. Jo fenomenalus vaidmuo Alejandro Gonzalezo Inarritu liūdnoje ir širdį draskančioje dramoje "Biutiful" yra vienas iš geriausių aktorinių benefisų, kuriuos jūs pamatysite šiemet. Jau dabar drįstu prognozuoti, kad ispanas gaus nominaciją Oskarui, jeigu tik filmas bus išleistas JAV kino teatruose iki metų pabaigos pagal Akademijos taisykles.
Savo asmeniniais favoritais konkurse įvardiju Mike'o Leigho gyvenimišką dramediją "Dar vieneri metai" (nieko negavo) ir juodai negražų "Biutiful" (geriausias aktorius).
Silpnas konkursas visai nereiškia, kad Kanų festivalis buvo blogas. Labai nuostabių reginių ir išskirtinių debiutų atradau paralelinėse programose "Režisierių savaitė" ir "Kritikų savaitė". Pats geriausias filmas man asmeniškai yra ne konkursinėje programoje vieninteliu unikaliu seansu parodytas kriminalinis epas "Karlosas" ("Carlosas") apie beveik 20 metų pasaulį šiurpinusį ir liūdnai pagarsėjusį Venesuelos teroristą Ilichių Sanchezą Ramirezą, žinomą slapyvardžiais Karlosas ir Šakalas.
Prancūzų režisieriaus Olivierio Assayaso filmas trunka 5 valandas ir 32 minutes. Taip lengvai sužiūrėjau vienu prisėdimu, kad ne karto nekilo pagundo žvilgtelti į laikrodį ir nejaučiau nuobodumo. Rekomenduoju būtinai pamatyti šį kriminalinio gangsterinio kino šedevrą, jei tik turėsite progą. Tik nebijokite drakoniškos trukmės. Ji atsipirks nepamirštamais įspūdžiais.
