Vienas tituluočiausių Lietuvos pianistų Edvinas Minkštimas tiki žmonių paprastumu ir siūlo lietuviams iš amerikiečių perimti tik gerus pavyzdžius.
Laisvas miestas
− Kaip klostosi tavo gyvenimas Niujorke? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė Niujorko (JAV) Džuljardo muzikos ir dramos mokyklos doktoranto.
− Niujorkas yra ‚šalis šalyje‘, atskira valstybė Amerikoje, nepanaši į kitas. To miesto problema ta, kad ten yra renginių perteklius. Per dieną tūkstančiai koncertų įvairiose salėse. Koncertuose lankosi labai daug jaunimo.
Organizatoriai dirba su mokyklomis, dalija bilietus, kviečia dalyvauti, rengia tiesiogines transliacijas, gamina suvenyrus, pardavinėja žaislus ir kitaip populiarina savo renginius.
Žodžiu, verslas labai išplėtotas, išradingai bandoma pritraukti klausytoją. Tokio požiūrio trūksta mūsų koncertų institucijoms. Džiaugiuosi, kad dabartinė Nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė, jauna, pažangi ir veikli moteris, mąsto progresyviai. Tačiau turi pasikeisti muzikų karta, kad pakistų požiūris.
− Ar Niujorkas vis dar yra laisve alsuojantis miestas?
− Man patinka Niujorko „šarmas“. Labai svarbus tos laisvės momentas yra saugumas. Šiuo klausimu miestas susitvarkė. Dauguma muzikos visuomenės nusėdo geruose butuose, gerose Niujorko vietose.
Galbūt skulptoriai ar dailininkai, gyvenę rajonuose, kuriuose miesto meras Rudolphas Giuliani padarė tvarką, nėra labai patenkinti. Jiems nepatinka, kad reikia laiku mokėti nuomą, kad visur knibžda policijos, kad nėra kur gauti „žolės“. Bet jie juk labai specifinė grupė žmonių... Niujorkas − laisvas miestas, kuriame galima išgirsti begales pasaulio kalbų, tarp jų − ir lietuvių.
„Vilnius – Maskva“ modelis
− Ar Niujorke gyvenantys menininkai iš Lietuvos buriasi į kokius nors klubus?
− Kol kas tik judame ta linkme. Niujorke gyvena stipriausi audiovizualinių menų atstovai, kurie gerai tvarkosi. Jonas Mekas − jų krikštatėvis. Jis labai gerbiamas ir turi gerų ryšių. Lietuvių muzikų pasirodė neseniai ir jie yra silpnoki. Taigi bandysime ką nors keisti.
Kitas dalykas − tragedija su mūsų diplomatais ir nulinė iniciatyva iš kultūros atašė. Tas pats buvo ir Paryžiuje, kai ten gyvenau. Jiems rūpi tik algą pasiimti ir nepridaryti klaidų.
Pasėdi atašė toje tarnyboje trejus metus, kontaktus susirenka ir ištrina kompiuterį. Atvažiavęs kitas žmogus turi tą patį darbą atlikti iš naujo. Čia toks „Vilnius−Maskva“ modelis. Lyg ir esu, bet manęs nėra.
Sėdžiu Niujorke, o ką Vilnius pagalvos? Reikia pirma parašyti į ministeriją, jei ten patvirtins, tai tada darysime...
Jiems trūksta platesnio mąstymo, noro tarnauti savo šaliai ir jos žmonėms, ne tik sau. Politika, man regis, turėtų būti ne profesija, o pašaukimas, nes žmonės turintys savo rankose valdžią pasaulį gali padaryti geresniu.
− Kodėl turime ten propaguoti savo meninkus?
− Kai išgirsti žodį „Lietuva“, jei esi muzikos prodiuseris, tau šalies pavadinimas nieko nesako. Jei išgirsti „Rusija“, pagalvoji, kad šis vyrukas ar mergina turbūt labai talentingi.
Jei esi krepšinio skautas, išgirdęs žodį „Lietuva“ iš karto pamanai – jis turbūt labai talentingas. Reikia pasiekti, kad į mūsų menininkus būtų žvelgiama taip pat kaip į krepšininkus. Kai sužinodavo, kad esu iš Lietuvos, daugelis turbūt pamanydavo, jog nežinau, kaip atrodo fortepijonas.
Klausytojas teisus
- Kaip pasirenki kūrinius?
- Turiu groti ne tik tai, kas patinka man, bet ir tai, kas patinka klausytojams. Kitas dalykas, kad norėsiu groti ir praėjus penkiasdešimčiai metų. Tikiuosi, kad būsiu dar gyvas ir kad manęs klausysis jaunimas. Atvykęs su koncertais į Lietuvą pastebiu, kad susirinkusiųjų amžiaus vidurkis yra 50 metų, o moterys sudaro 80 procentų publikos.
Nenoriu nieko įžeisti, bet jauni kompozitoriai turėtų apie daug ką pagalvoti. Praeito šimtmečio viduryje ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje susiformavo taip vadinama Darmšteto (Darmstadt) mokykla. Jauniems kompozitoriams publika tapo tarsi nesvarbi. Jų požiūris buvo toks: esame teisūs, o klausytojas turi iki mūsų priaugti. Bet šiandien tai jau nebeveikia.
Yra klasikineje muzikoje tendencija atkapstyti atlikimui kūrinius, kurių niekas niekada negrojo. Bet dažnai kūriniai, kurie retai grojami, yra prasti kūriniai.
Niujorkas gydo
− Ar Amerikos meninio ugdymo sistema yra nepriekaištinga?
− Valstybinėse mokyklose švietimo sistema yra finansiškai apkarpyta. Pasikeičia partija, ateina naujas valdininkas, kuris nusprendžia, kad vaikams meno pamokų nereikia.
Bijau, kad Lietuva kopijuoja ne pačius geriausius Amerikos pavyzdžius. Sakykime, sveikatos ar švietimo sistema... Koks žmogus leis savo vaiką į akademiją Lietuvoje siekti muziko karjeros už 19 tūkstančių litų, jei gali nusiųsti į Vokietiją, kur jis mokysis nemokamai. Su kuo mes konkuruojame? Tačiau Amerikoje yra ir daug gerų dalykų.
Ką tik grįžau iš Kauno – savo gimtojo miesto. Jokioje JAV vietoje nepamatysi tokio „Akropolio“ miesto centre.
− Tavo laimėjimai konkursuose daro įspūdį. Kaip tau tai pasisekė?
− Daug pasiekę žmonės yra labai paprasti. Jei jie ką nors pasiekė gyvenime − nepadarė to vieni. Jiems daug kas padėjo. Man pasisekė su dėstytojais, kurie ugdė asmenybę, o ne robotą.
Daug groju savo draugams Amerikoje, nuo kurių gaunu pylos. Juk labai lengva užmigti ant laurų. Niujorkas šiuo atveju labai gydo: esi vienas tarp šimto, kurie puikiai groja. Esu laimingas, nes žengiu į priekį. Iš amerikiečių išmokau, kad reikia norėti būti laimingam. Tada toks ir būsi.
TIK FAKTAI
E. Minkštimas gimė 1980 metais Kaune.
Solisto biografiją pradėjo 1995-aisiais.
Jis yra daugelio konkursų, stipendijų ir premijų, tarp jų − Lietuvos kultūros ministerijos, „Meyer Foundation“ bei „Music Academy of the West“ laimėtojas.
2007 metais E. Minkštimas laimėjo tarptautinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą.
