Ironiška, bet posakis, kad vaikai yra mūsų ateitis dažniausiai prisimenamas tik tomis progomis, kai kalbama apie teigiamus dalykus ar norima pasigirti kokiais nors pasiekimais. Kur kas kuklesni tampa politikai ar kiti oratoriai, kai reikia spręsti problemas, susijusias su vaikų ugdymu ir švietimu.
Apie šių dienų raštingumo situaciją Lietuvoje Kauno technologijos universiteto profesorius Gediminas Merkys sakė: „Šiuo metu kaip tik atliekamas tyrimas apie pradinių klasių moksleivių skaitymo gebėjimus ir pasiekimus, tad matyti keletas labai įdomių tendencijų. Kalbant apie raštingumo lygį, Lietuva tikrai neatrodo labai prastai, vis tik esame europietiškas kraštas, bet yra tam tikrų signalų, kad pasiekimai šioje srityje netrukus gali suprastėti. Įvairūs tyrimai rodo, kad mokymosi pasiekimams didelės įtakos turi kiti socialiniai veiksniai – ypač šeimos sociokultūrinis kapitalas. Jei abu tėvai turi aukštąjį išsilavinimą, labai didelė tikimybė, kad vaikai taip pat įgys kokybiškesnį išsilavinimą.“
Pašnekovas išdėstė ir dar vieną įdomią tendenciją: „Ekonominis šeimos pajėgumas vaikų išsilavinimo rodikliams mažai turi įtakos. Ne taip seniai Lietuvoje buvo toks „durnų pinigų“ laikas, kai neturėdami didesnio išsilavinimo žmonės sugebėjo uždirbti daugiau pinigų, bet tokių šeimų ekonominis pajėgumas nestipriai veikia vaikų mokymosi pasiekimus. Tarkime, mokytojų, bibliotekininkų šeimose, kur buvo didesnis kultūrinis kapitalas, bet nedidelis ekonominis pajėgumas, vaikų išsilavinimo rodikliai didesni. Pamažu stebime tokį reiškinį, kai šeima tampa įtakingesne ugdymo institucija nei pati mokykla.“
Kalbėdami apie raštingumo rodiklius sociologai dažnai pabrėžia skirtį tarp miesto ir provincijos regionų: „Provincijoje smarkiai mažėja demografiniai ištekliai, mažėja pats mokyklų tinklas, o ir jauni gabūs pedagogai, vos įgiję šiuolaikinį išsilavinimą, dirbti į kaimo mokyklas neskuba. Jeigu situacija nesikeis, raštingumas, ypač provincijoje ir toliau žymiai prastės“, – sakė G. Merkys.
Specialisto teigimu, nors jokie strateginiai dokumentai ar švietimo teisės aktai nenumato, vis labiau jaučiamas tam tikro švietimo įstaigų elito buvimas. „Kaip visuomenė sluoksniuojasi, taip ir mokyklos siekia tam tikro statuso. Žinoma, egzistuoja ir kitokios švietimo įstaigos, kurios atsiduria socialiai nedėkinguose rajonuose ir natūralu, kad surenka specifinį moksleivių kontingentą. Įsivaizduokite mokyklą, kurios 50-70 proc. moksleivių yra socialiai remtini. Pasitaiko, kad tokios mokyklos pritraukia ir specifinį mokytojų kontingentą. Švietimo sistemoje egzistuoja daugybė mitų, kurie trukdo atvirai ir iš esmės kalbėti apie šių dienų ugdymo kokybę“, – kalbėjo pašnekovas.
G. Merkio teigimu, dažnai viešai skelbiami mokyklų reitingai atsispindi ne puikiais pedagogų kvalifikacijas ar išskirtinai kokybišką ugdymą, bet veikiau gebėjimą pritraukti tam tikros socialinės klasės moksleivius. „Mokykla kaip tik turėtų būti jauno žmogaus tramplinu į darbo rinką. Apkritai mūsų šalyje nėra vienos institucijos, kuri vienytų žmones – anksčiau į bažnyčią užsukdavo ir karalius ir vargeta, šių dienų pasaulyje to nėra.“
Dažnai kalbama, kad mūsų švietimo sistema turi būti kuriama pasiremiant kitų šalių patirtimi ir tik taip bus pasiekta optimalių rezultatų, bet prof. G. Merkys apie turi savų pastebėjimų: „Įdomu tai, kad Lietuva „kopijuoja“ valstybes, kurios paskutinius tris šimtmečius buvo kolonijos. Gal ribotų išteklių valstybėje patrauklu problemas spręsti principu „tegul visi už viską susimoka patys“? Dažnai kalbama apie viešųjų finansų ir švietimo paslaugų piginimą, bet kartu norim efektyvių rezultatų. Skundžiamasi, kad per daug išduodama aukštojo mokslo diplomų, bet tuomet turime ir nusiteikti prastesniems ugdymo rezultatams.“
Pašnekovo teigimu, mūsų šalyje labai stiprios edukacinės tradicijos: „Lietuvoje vos ne kiekviena šeima nuo seno svajoja vaiką išleisti į mokslus, o štai kaimyninėje Skandinavijoje kiekvienas nesiveržia į universitetą, o renkasi ir darbininkiškas profesijas. Pagal tai, kiek į Lietuvos švietimo sistemą investuojama, rezultatai anaiptol nėra blogi, bet pats aukštasis mokslas yra nepelnytai sumenkinamas ir visai be reikalo tėvai stengiasi vaikus išsiųsti į užsienio aukštąsias mokyklas.“
Į klausimą, ar dėl to, jog šių dienų moksleivius pasiekia daugybė įvairios informacijos, jie nesugeba įsisavinti esminių dalykų, pašnekovas atsakė: „Informacijos, kuri tarsi „išplauna“ smegenis yra tikrai daug, tad pirmiausiai reikia susitaikyti su realybe, jog visko žinoti žmogus negali. Svarbu suformuoti tam tikras kompetencijas, kurios padėtų išmokti mokytis: reikia ugdyti tam tikrus metagebėjimus, kurie padėtų norint greitai ir kokybiškai įsisavinti naują informaciją.“
Pašnekovas prisiminė nesenas darbo rinkos tendencijas, kai diplomą gavęs specialistas vienoje darbo vietoje dirbdavo iki pat pensijos: „Gyvenimo tempas labai greitas ir gebėjimas greitai persiorientuoti yra tiesiog būtinas.“
Kalbėdamas apie naujųjų technologijų skverbimąsi į švietimo sistemą prof. G. Merkys sakė: „Puikus pavyzdys Nacionalinis egzaminų centras: jo atsiradimas tarsi išgelbėjo nuo korupcijos šioje srityje, bet kartu standartizuotas žinių tikrinimas tampa šiek tiek autoritariškas. Lankantis mokyklose teko stebėti tokį reiškinį, jog kuo populiaresnis valstybinis dalyko egzaminas, tuo mažiau ugdymo procese yra kūrybos, mat moksleiviai nuolat spaudžiami spręsti uždavinius, ieškoti korepetitorių pagalbos, o kur dar egzaminų baimė... Mokytojus slegia atsakomybė, reitingai, gal kuris nors ir norėtų imtis improvizacijos ir pateikti vieną ar kitą pamoką įdomiau, bet tam paprasčiausiai pristinga drąsos.“
Profesorius išsakė dar vieną pastebėjimą, jog į aukštąsias šalies mokyklas kasmet renkasi vis silpnesni studentai: „Žinoma, gabūs studentai niekur nedingo, jų yra, bet didžioji dalis kasmet stojančiųjų rodo prastėjančius rezultatus. Ieškant šios problemos šaknų verta atidžiau pažvelgti į vidurinės mokyklos krūvius ir dar kartais tėvų noru organizuojamą papildomą ugdymą. Jauniklis homo sapiens lituanicus priverstas mokytis apie dešimt valandų per parą.“
G. Merkio teigimu, viena didžiausių Lietuvos švietimo problemų yra tai, kad vaikai nemokomi bendrauti, spręsti konfliktus, bendradarbiauti, o kaip tik šių dalykų ypač reikia ne tik ruošiantis įsilieti į darbo rinką, bet ir suaugusiųjų pasaulį apskritai. „Svarbu ugdyti empatiją, kitas socialines ir bendravimo kompetencijas, atsakingumą, išmokti klausytis, paisyti kitų žmonių interesų ir kt. Juk mūsų jaunimas yra labai apolitiškas, o jaunimo organizacijų veikla dažnai yra tik formali“, – kalbėjo profesorius.
