Ką daryti investuotojui, kuris nori išvengti to nemalonaus jausmo, kai jo portfelyje esančių investicijų vertės krenta? Kokių veiksmų reikėtų imtis, kuomet portfelyje yra akcijų su dideliu vertės prieaugiu? Tokie klausimai kamuoja kone kiekvieną investuotoją, nuo pradedančiojo iki patyrusio, ir tikriausiai nėra vienos formulės, kuri suteiktų vieną teisingą atsakymą į šiuos klausimus. Tačiau yra 80 metų praktikuojama ir jau klasika tapusi vertės investavimo strategija, kuria vadovaudamasis investuotojas gauna atskaitos tašką, į kurį atsižvelgdamas gali priimti sprendimus.
1934 m. du Kolumbijos Universiteto (JAV) profesoriai ir investuotojai B. Grahamas ir D. Dodd išleido knygą „Vertybinių popierių analizė“, kuri tapo pirmuoju leidiniu apie vertės investavimą ir vertybinių popierių analizę. Praėjus 15 metų B. Grahamas išleido dar vieną knygą „Protingas investuotojas“, kurią, ko gero, žymiausias pasaulyje vertės investuotojas Vorenas Bafetas (Warren Buffett) yra įvardijęs, kaip geriausią knygą apie investavimą. Pagrindinė šių autorių mintis – kiekviena bendrovė turi savo tikrąją vertę, kurią galima apskaičiuoti, o akcijas reikia pirkti, kuomet jų rinkos vertė yra žymiai mažesnė nei apskaičiuota tikroji bendrovės vertė. Kitais žodžiais tariant, reikia pirkti už pigiau nei yra verta ir parduoti, kuomet bendrovė yra pervertinta.
Tačiau realybėje ne viskas yra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmas klausimas, kuris iškyla pradedant domėtis apie vertės investavimo strategiją, kaip apskaičiuoti tikrąją bendrovės vertę? Ar skirtingų pramonės šakų bendrovių vertės skaičiavimas yra skirtingas ir kokie kintamieji turi būti įtraukiami į skaičiavimus?
Vertės skaičiavimas
Bendrovės vertė iš esmės apibrėžia, kokį turtą bendrovė turi šiandien ir kokį pelną su turimu kapitalu ji ketina uždirbti ateityje. Be abejonės, vertinant bendrovę reikia daryti prielaidas apie bendrovės pelno augimo tempą, investicijas bei kapitalo kaštus, kuriuos bendrovė patirtų norėdama finansuoti naujas investicijas.
Vertės investavimo strategiją galima sutapatinti su Lietuvoje mėgstamu investavimu į nekilnojamą turtą bei jo nuomojimu. Be to, vyrauja nuomonė, kad tokia investavimo strategija yra saugesnė nei investavimas į akcijų rinką. Pavyzdžiui, pirkdamas 1000 kv.m. patalpas investuotojas tikisi uždirbti 10 proc. metinę grąžą gaudamas 120 tūkst. eurų per metus (10 eurų per mėnesį už 1 kv. m.). Žvelgdamas į 10 metų atsipirkimo perspektyvą, investuotojas už tokias patalpas mokės ne daugiau nei 1,2 mln. eurų. Kitas investuotojas gali būti patenkintas gaudamas ir 5 proc. metinės grąžos, tad jis tokį patį turtą gali įvertinti 2,4 mln. eurų. Tokiu atveju investuotojas tikisi, kad turto vertė gaunant pajamas iš nuomos sugrįš per 20 metų.
Iš pateikto pavyzdžio galima pastebėti, kad kainą, kurią investuotojas pasiryžęs sumokėti, nulemia tikėtinos grąžos procentas. Skirtingi investuotojai turi skirtingų lūkesčių, tad dėl to rinkoje atsiranda vis didesni kainų nukrypimai nuo realios vertės. Tarkime, atsiradusios kalbos apie galimą nuomojamų patalpų trūkumą, gali sukelti lūkesčius, jog nuomos pajamos didės, tad investuotojai pasiryžta investuoti didesnę sumą pirkdami nekilnojamąjį turtą tikėdamiesi, kad ateityje didėsiančios pajamos kompensuos šiuo metu mokamą didesnę kainą.
Tuo tarpu esant tikimybei, kad nuomos pajamos gali mažėti per artimiausius kelis metus, investuotojas numatydamas tokią situaciją už tokį turtą siūlys mažesnę kainą siekdamas išlaikyti jo trokštamą metinių nuomos pajamų tikslą.
Pritaikius tą pačią logiką investuojant į akcijų rinką viskas pasidaro aiškiau. Investuotojui tereikia nusistatyti, kokį pelną bendrovė turi uždirbti lyginant su mokama kaina, ir pirkti akcijas tik tokiu atveju, jeigu jų kaina biržoje yra mažesnė už šį santykį.
Pavyzdžiui, investuotojas prognozuoja, kad bendrovės grynasis pelnas per artimiausius 8 metus sieks 100 mln. eurų kasmet. Be to, atsižvelgus į bendrovės rizikos veiksnius ir kapitalo kaštus investuotojas mano, kad šios bendrovės grynojo pelno pajamingumas nuo bendrovės vertės turi siekti 12,5 procento, tai yra, per 8 metus bendrovė turėtų uždirbti visą už ją sumokėtą kainą. Apskaičiavę pateiktas prielaidas gauname, kad bendrovės vertė turi siekti 800 mln. eurų. Tarkime, kad bendrovė turi išleidusi 10 mln. vnt. akcijų, tuomet vienos akcijos vertė turėtų būti 80 eurų. Jeigu rinkoje šios bendrovės vertė yra 50 eurų, tuomet tokios bendrovės įsigijimas būtų geras sprendimas su 60 proc. brangimo potencialu. Turint šiuos faktus galvoje, „Brexit“ ir kitų finansinių sukrėtimų padariniai jums būtų ne paniką keliantis veiksnys, o galimybė įsigyti akcijas dar pigiau ir su mažesne rizika. Žinoma, nemažai priklauso ir nuo bendrovės galimybių uždirbti prognozuojamą pelną, tačiau investuotojas gali pasirinkti ir konservatyvesnę pelno prognozę.
Vertės investavimo strategija pateikia paprastus principus, kurių laikantis galima sėkmingai investuoti. Laikydamasis šios strategijos investuotojas Vorenas Bafetas per 50 metų uždirbo daugiau kaip 1.5 mln. procentų arba 20.8 proc. metinės grąžos. Buvo metų, kuomet ir šio žymaus investuotojo portfelis buvo nuvertėjęs 50, 30 ar 20 procentų. Tačiau disciplinuotas vertės investavimo strategijos laikymasis jam leido daugiau uždirbti, nei jis būtų gavęs iš panikos lydimo pasitraukimo.
Tiesa, čia svarbu pabrėžti, kad vertės investavimo strategija yra orientuota į ilgalaikį investavimą. Ji nėra skirta norintiems greitai praturtėti ar padvigubinti savo turtą per kelerius metus, nors neretai būtent tokių tikslų vedini į rinką įžengia investavimo naujokai.
