Buvęs EBSW prezidentas Gintaras Petrikas netrukus turėtų būti pargabentas į Lietuvą iš JAV, kur jo galbūt laukia antrankiai ir kalėjimo narai. Koncerno EBSW, privatizavusio daugiau kaip 170 Lietuvos įmonių, padarytą žalą Seimo komisija įvertino daugiau nei dviem milijardais litų. Nemėginu teisinti G. Petriko, tačiau akivaizdu, kad jis, kaip ir visas EBSW koncerno fenomenas, buvo savo laikmečio produktas.
Piramidė vardu "Caritas"
Šiuo metu sunku ką nors pasakyti apie lietuviškąjį liberalizmą, nes esam perdėm jame prasmegę, vulgarioje ir primityvioje liberalizmo idėjų ir vaizdinių sistemoje. Sąjūdžio aušroj skambėjo mintis, kad norėtume gyventi – ir gyvensim – taip, kaip Švedijoje. Iš tikrųjų švedišku socializmu net nekvepėjo – niekada. Šis kelias pasirodė nepriimtinas. Nueita "laukinio kapitalizmo", džiunglių liberalizmo, keliu.
Pokomunistinė visuomenė vargu ar galėjo atsilaikyti tokiai pagundai. Ir Lietuvoje, ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje kapitalizmas, laisvė, gerovė, demokratija buvo siejama su laisva, kuo mažiau apribota rinka. Buvo šventai tikima, kad privati iniciatyva per naktį žemę pavers rojumi. Šitai gana nesunku suprasti ir paaiškinti: toks liberalizmas atrodė esanti pati radikaliausia planinės, totalitarinės, visa kontroliuojančios komunistinės sistemos alternatyva. Sportininkas tapo valstybinio banko prezidentu. Beraštis treninguotas vyriokas – didžiulės gamyklos direktoriumi. Buvęs šaltkalvis rinko iš gyventojų indėlius žadėdamas išmokyti gyventi iš palūkanų, ir prie jo firmos driekėsi eilė žmonių su pinigais. Arvydas Stašaitis paskelbė, kad žmogaus protas matuojamas jo piniginės storiu.
Rumunijoje į piramidės principu veikusią bendrovę "Caritas" žmonės suvežė daugiau kaip milijardą dolerių indėlių. Vidurio ir Rytų Europos valstybių gyventojų naivumas lengvai paaiškinamas, jų noras paneigti įsigrisusią sistemą buvo suprantamas. Šiek tiek keista, kad tą tikrą beprotybę skatino taip pat ir kai kurios Vakarų institucijos. Mat žygiavome į įsivaizduojamą kapitalizmą, kokio iš tikrųjų pačiuose Vakaruose nėra. Kontinentinėje Vakarų Europos dalyje beveik visur – gerovės valstybės. Iškiliausias pavyzdys čia – Šiaurės šalys, tačiau Prancūzija ir Vokietija nuo jų ne taip toli. Liberalaus ūkio pavyzdžiu dažnai laikoma Jungtinė Karalystė, tačiau teko sklaidyti gana įtikinamas studijas, atskleidžiančias, kad reguliacinis valstybės vaidmuo, tame tarpe užtikrinant socialinę apsaugą, šioje šalyje ne ką mažesnis, nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Liberalizmo karalyste laikomos JAV. Išties, socializmas šioje šalyje niekada nebuvo populiarus. Tačiau kas ginčysis dėl to, kad JAV valstybės ranka jaučiama daugelyje sričių, neišskiriant ir privataus gyvenimo? Pabrėžiant tai, kad JAV tradiciškai garsios savo individualistinėmis vertybėmis, kilusiomis iš pirmųjų čia įsikūrusių europiečių kovingo mentaliteto, verta neužmiršti kito svarbaus aspekto, nepaprasto amerikiečių bendruomeniškumo, kurį dar XIX a. pirmoje pusėje vaizdingai aprašė Alexis de Tocqueville'is. Šis bendruomeniškumas, nuosekliai ugdomas vyriausybės, tapo svarbiu JAV savotiško gerovės valstybės modelio komponentu.
Visuomenės susiskaldymas, atomizavimasis laikomas esminiu totalitarinės valstybės bruožu. Nauji laikai, paskelbę šūkį Homo hominis lupus est, tai įgyvendino dar nuosekliau. Dėl klaidingai suprasto liberalizmo iki šiol patiriame bent tris gilumines pasekmes. Visų pirma, mūsų visuomenė tapo hierarchiška, pagrįsta ne bendradarbiavimo, o žemesnėje pozicijoje esančiųjų išnaudojimo principu: laukiniškai suprastas liberalizmas naudingas stipresniesiems. Antra, iš mūsų supratimo, mąstymo, viešojo diskurso tapo išguita kultūra ir kitos nemerkantilinės vertybės. Kultūros ir patriotizmo ant duonos neužsitepsi, ir čia taškas. Trečia, įsitvirtino nuomonė, kad visi reikalai turi klostytis tuo geriau, kuo mažiau kišis ir dalyvaus valstybė.
Vieningo recepto nėra, tačiau pastarųjų dešimtmečių patirtis rodo, kad valstybės politika, net ir reguliavimo praktikos gali nemažai prisidėti prie valstybių gerovės. Dažniausiai čia minimas valstybės vaidmuo grindžiant kelius pokario Europos suklestėjimui – tai patirtis, kuri kažkodėl nebuvo pritaikyta Vidurio ir Rytų Europoje. Pastaraisiais metais sudaromi konkurencingumo indeksai, kuriuose naudojami liberalių vertybių pagrindu sudaryti rodikliai, atskleidžia, kad tariamai gerovės valstybės pinklėse įklimpusios Šiaurės šalys yra konkurencingesnės, nei JAV ir Jungtinė Karalystė ir šiuo požiūriu yra neprilygstamos visame pasaulyje. Išties, žinių ekonomikoje valstybei vėl tenka naujas vaidmuo, visų pirma užtikrinant aukštą švietimo lygį, mokslo ir verslo bendradarbiavimą, naujųjų technologijų infrastruktūrą.
Investicinių čekių pamokos
Šiuo požiūriu įdomus yra Vytauto Radžvilo tekstas, kuris atskleidžia mūsų šiandienos keistenybę: aukštojo mokslo reformą mėginama pagrįsti ne tikslingumo, o vien ideologiniais liberalizmo argumentais! Tokia aukštojo mokslo reforma straipsnyje prilyginama liūdnai pagarsėjusiai čekinei privatizacijai, kuri, beje, leido suklestėti tam pačiam EBSW. Įmokos už aukštąjį išsilavinimą yra įmanomos ir neatmestinos, tačiau turi būti atskleista, kaip ši sistema funkcionuos ir kokią naudą duos visuomenei. Argumentuoti vien tuo, kad "nemokamų pietų nebūna", yra, švelniai tariant, nerimta. Savo ruožtu privedant iki absurdo, kaip tai mėgsta vulgariojo liberalizmo atstovai, galima klausti: o kodėl nemokamų pietų iliuziškumo nepriminus širdies persodinimo laukiančiam pacientui arba liepsnojančio daugiabučio gyventojams? Štai bejėgystės pavyzdys, Algirdo Degučio atsakymas Vytautui Radžvilui. Jame nurodomas vienintelis mokesčių už mokslą privalumas: ateinantys pinigai bus žinia apie vartotojo preferencijas paslaugos tiekėjui, tai yra, bus aiškus vienos ar kitos studijų programos populiarumas tarp studentų. Tačiau čia sugebama apeiti esminį klausimą, dėl kurio ir vyksta visas ginčas: ką aukštosios mokyklos parduoda? Žinias ar diplomus? Juk valstybės interesas yra užtikrinti aukštą mokymo lygį ir tuo garantuoti šalies konkurencingumą, tuo tarpu daugumos studentų noras yra kuo greičiau ir paprasčiau įsigyti diplomą, nors tai būtų pigios kiniškos prekės atitikmuo: tai rodo apklausos ir patirtis iš gyvos tikrovės. Klausimas: kaip šiuo atveju gali funkcionuoti laisvosios rinkos mechanizmai?
Liberalizmo apologetai turėtų žinoti, kad laisvoji rinka neegzistuoja be bankrotų. Dar vienas klausimas: koks bus konkurencinėje kovoje pralaiminčių universitetų, ir ypač jų studentų, likimas? Juk galima visą reikalą apversti aukštyn kojom: galima teikti, kad mūsų aukštojo mokslo sistemos jėga yra aukštųjų mokyklų bendradarbiavimas. Kaip šiuo atveju sietųsi bendradarbiavimo ir konkurencijos principai? Jau nekalbant apie problemą, kurią savo straipsnyje atskleidė Leonidas Donskis: viešai propaguojant liberalizmo principus, konkurencinė kova akademinėje sferoje baigiasi paprastomis lenktynėmis, kas pirmas suspės į ministro pirmininko kabinetą pareikalauti papildomų lėšų ar naujų privilegijų.
