Teisių lygybės idėja ir Romos Statutas
Pirmoje straipsnio dalyje jau aptariau, kad 1948-aisiais apibrėžta genocido sąvoka yra pernelyg siaura. Dabar pasvarstykime, ar yra juridinis pagrindas ją atmesti. Dalykas tas, kad Romos Statutas nėra atskiras dokumentas, jis priklauso Jungtinių Tautų chartijos dokumentų visumai. Jau preambulėje Romos Statutas nurodo, kad jo principai ir tikslai atitinka Jungtinių Tautų chartijoje apibrėžtus principus ir tikslus. „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ (1948) yra vienas iš kertinių dokumentų, į kuriuos nurodo daugelis Jungtinių Tautų dokumentų. Ir suprantama kodėl. Tautų teisė, kaip ir filosofiniai jos šaltiniai, visada rėmėsi žmogaus teisėmis ir argumentavo nuorodomis į jas. „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ įžangoje primenama, kad Jungtinių Tautų chartija (1945) – pamatinis Romos Statuto (1998) dokumentas – gina fundamentaliąsias žmogaus teises.
Taigi, remiantis vienu pagrindinių (antruoju) „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ straipsniu, „kiekvienas žmogus turi tas pačias teises ir laisves, pripažintas šioje deklaracijoje, nepriklausomai nuo jokių tą žmogų išskiriančių savybių, tokių kaip jo rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, nacionalinė ar socialinė kilmė, politinė ar kitokia nuomonė, jo nuosavybė (kursyvas mano – E. W.-M.), gimimo statusas ar kitas statusas“. Kadangi „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ vienareikšmiškai įtraukia ir socialinę kilmę, ir politinę ar nepolitinę nuomonę kaip dalykus, kurių pagrindu diskriminacija yra nepateisinama, nėra logiška teigti, kad smerktinas sistemiškas susidorojimas tik su tam tikra žmonių grupe, o dėl kitos žmonių grupės naikinimo nusikaltėlius galima visiškai ar bent iš dalies išteisinti. Jungtinių Tautų teisinė matrica pateikia nuorodą į tai, kad žmogaus teisių redukavimas, motyvuojant socialine jo kilme ar politine pozicija, yra priešingas pačiai „Visuotinės deklaracijos“ idėjai. Jau pats bandymas diskriminaciją nacionaliniu ar religiniu pagrindu išskirti kaip didesnį moralinį blogį negu diskriminacija socialinės kilmės ar asmens nuomonės pagrindu prieštarautų pamatinėms šios deklaracijos, taigi ir pamatinėms Jungtinių Tautų, vertybėms.
Gal kas paprieštaraus, girdi, jau pats žodis „genocidas“ nurodo į naikinimą rasiniu, etniniu ar nacionaliniu pagrindu, tad plėsti jo prasmę lyg ir prieštarautų lingvistiniams principams. Bet šį priekaištą nesunku atremti. Pirmiausia, lotyniško ar graikiško žodžio genus prasmių spektras yra labai platus, todėl žodis „genocidas“ gali aprėpti ne tik nacionalinės ar rasinės priklausomybės, bet ir socialinės kilmės aspektus. Antra, dabartinis genocido apibrėžimas įtraukia naikinimą religiniu pagrindu, nors religija menkai susijusi su lotyniška žodžio genus etimologija. Trečia, jeigu žodis genocidas atrodo pernelyg siauras, tada galima būtų nuraminti etimologus, vartojant tokias sąvokas kaip sociocidas ar classicidas – jos tiktų apibrėžti tiems atvejams, kai bendruomenė ar jos dalis sistemiškai naikinama pagal socialinę kilmę ir klasinę priklausomybę. Taip pat galima būtų įvesti ir opinioncido sąvoką, kai sistemiškai naikinama bendruomenė ar jos dalis už tai, kad laikosi tam tikrų nuostatų ir pažiūrų. Reikėtų tik nurodyti, kad sociocidas, classicidas ir opinioncidas yra genocidui prilygstančios kategorijos ir kad visi šie nusikaltimai teisės ir moralės požiūriu vertintini vienodai. Dėl lingvistinių dalykų nevertėtų mesti už borto moralinių principų.
Teiginys, kad genocidas yra sunkesnis nusikaltimas už sociocidą prieštarauja pagrindinei „Viduotinės žmogaus teisių deklaracijos“ idėjai, kad žmogaus teisių ir statuso negalima atmesti jokiu to žmogaus specifiškumo pagrindu, nes visi žmonės turi lygias teises vien todėl, kad yra žmonės. Teisių lygybės idėja yra žmogaus teisių diskurso pamatas nuo tada, kai šis diskursas atsirado. Į ją nurodo ne vienas Jungtinių Tautų dokumentas. Galima sakyti, kad žmonių lygybės idėja yra fundamentalesnė už žmogaus teisių idėją, nes žmogaus teisių teorijos pradininkai rėmėsi prigimtine individų lygybe. Tad jeigu vienu pagrindu padarytą žmogaus teisių laužymą vertinsime griežčiau už kitu pagrindu padarytą tų pačių teisių laužymą, nusižengsime lygybės idėjai, be kurios nėra ką kalbėti ir apie žmogaus teises. Todėl genocido sąvoka, kaip ją šiandien apibrėžia Romos Statutas, prieštarauja esminiams Jungtinių Tautų principams, vadinasi, ir paties Romos Statuto prasmei. Kad būtų išsaugotas JT politikos nuoseklumas, reikia arba išplėsti genocido sąvoką, orientuojantis į „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ antrąjį straipsnį, arba Romos Statute išvardytų tarptautinių nusikaltimų sąrašą papildyti kitais, analogiškais, kurių sunkumas būtų prilygintas genocidui.
Jau dabar aišku, kad tarptautinė teisė nėra nusiteikusi žūtbūt „kabintis“ į esamą genocido straipsnio tekstą. Pavyzdžiui, Tarptautinis Baudžiamasis Tribunolas Ruandai pripažino masinius grupinius moterų išprievartavimus esminiu šio genocido elementu (Metinė JT ataskaita, 1999, §16), nors seksualinės prievartos nerasime tarp penkių minėtų veiksmų, kuriuos Romos Statutas pripažįsta kaip genocido veiksmus.
Bet pabandykime, diskusijos dėlei, priimti genocido apibrėžimą tokį, koks jis yra dabar, ir pasvarstykime, ar, remiantis šia gana siaura sąvoka, tikrai negalima komunistinių režimų apkaltinti genocidu. Ar tikrai yra pagrindas sakyti, kad bolševikų organizuotas Lietuvos žmonių naikinimas vyko ne pagal nacionalinį principą, kaip teigia tie, kuriems nepriimtina nusikaltimų sulyginimo idėja?
Pradėkime nuo to, kad Lietuvos žmonės buvo represuojami ir naikinami, klasinį atrankos principą taikant nenuosekliai, nes tarp represuotų asmenų esama visų klasių atstovų. Manyčiau, pats bolševikų abejingumas atrankos tikslumui rodo, kad klasinis aspektas jiems buvo ne pagrindinis, o antrinis. Suprantama, nebūtų neteisinga sakyti, kad nusitaikyta pirmiausia į tuos sluoksnius, kurie, klasikinio marksizmo supratimu, yra „liaudies priešai“, – tai turtingi žmonės, inteligentija, ūkininkai, valstybės tarnautojai ir dvasininkija. Panašu, kad toji „liaudies priešų“ kategorija yra identiška „imperijos priešų“ kategorijai. Juk šviesuomenė, dvasininkija, laisvi verslo ir ūkio atstovai yra kiekvienos tautos struktūrinis stuburas, taigi atranka nebūtinai buvo klasinė. Oponentai galėtų ir vėl paprieštarauti, esą visiškai nesvarbu, ar buvo atrenkama pagal priešiškumą proletariatui, ar pagal priešiškumą Rusijos imperijai, nes genocido sąvoka vis tiek būtų taikytina tik tuo atveju, jei lietuviai būtų buvę atrenkami represijoms vien dėl to, kad jie yra lietuviai. Iš tokio prieštaravimo logiškai sektų, kad, jeigu atranka vykdoma kokiu nors kitu principu nei nacionalumas, tai jau automatiškai paneigia atranką pagal tautinę priklausomybę. Ar tokia prielaida teisinga? Tarkim, bolševikai būtų nusprendę, kad reikia naikinti tik lietuves moteris, nes jos mažiau spyriojasi, o tautos gyvybingumas vis tiek būtų neabejotinai pakirstas, – tai ar iš to darytina išvada, kad naikinimas vyko lyties, o ne nacionaliniu pagrindu? Aišku, kad ne. Antrinis atrankos aspektas nepaneigia, kad egzistuoja ir kitas – pirminis. Tai labai lengva pailiustruoti buitiniu pavyzdžiu: tarkime, nusprendėme atskirti bulves nuo morkų ir imamės jų atrankos. Morkas paliekam, bulves paimam, bet, kadangi neturime galimybės paimti visų bulvių, nusprendžiam atrinkti tik sveikas ir dideles. Jeigu bulvės atrenkamos pagal sveikumą ir dydį, ar iš to jau seka, kad bulvės nuo morkų buvo atskirtos ne todėl, kad jos yra bulvės? Manau, sutiksite, kad tokios išvados daryti negalima. O tokiu atveju visas argumentas netenka svorio. Lietuvių naikinimas klasiniu pagrindu logiškai nepaneigia, kad buvo vykdomas lituanocidas, t. y. lietuvių naikinimas todėl, kad jie yra lietuviai.
Ruandos atveju, nužudytų vyrų skaičius yra kur kas didesnis nei nužudytų moterų. Ir neatsitiktinai. Ypač pradinėje Ruandos genocido fazėje, vyrai ir berniukai buvo nuosekliai atskiriami nuo moterų. Žudymo objektu jie buvo pasirenkami dėl to, kad buvo matomi kaip potencialūs oponentų rekrūtai. Tačiau Ruandos Tribunolo teisėjai, nors ir susipažinę su liudininkų prisiminimais, nepadarė išvados, kad genocido nebuvo, o buvo gendercidas – žudymas lyties pagrindu. Tribunolas taip pat nepaneigė, kad įvykdytas genocidas, nors būta ir atrankos pagal politinę nuomonę. Hutu etninės daugumos radikalai sistemiškai naikino ne tik Tutsi mažumos vyrus bei prievartavo Tutsi moteris. Žudomi buvo ir tie Hutu vyrai, kurie buvo laikomi nuosaikiais, o taip pat ir prievartaujamos panašios politinės orientacijos Hutu moterys. Tad klausimas iškyla toks: kodėl Lietuvos gyventojų ar lietuvių tautos genocidas turėtų būti paneigtas argumentuojant vykusia socialine, klasine bei politinės nuomonės atranka, jeigu Ruandos gyventojų genocidas nebuvo paneigtas, nepaisant to fakto, kad vyko atranka pagal lytį bei politinę laikyseną?
Ką reiškia naikinti žmonių grupę rasiniu, nacionaliniu, etniniu ar religiniu pagrindu?
Daug kas yra įsitikinęs, esą genocidas – tai tik fizinis naikinimas, todėl įrodinėja, kad komunistų negalima kaltinti genocidu. Mat bolševikų imperija tautas naikino kitais būdais: taikydama priverstinę rusifikaciją, laužydama nepriklausomų Rytų Europos valstybių struktūrą, ardydama kultūros paveldą. Bolševikų smurtas išprovokavo emigraciją ir ginkluotą pasipriešinimą. Taigi, nors Stalinas sąmoningai naikino tautas, vis dėlto jos nebuvo fiziškai naikinamos. Nežinau, kuo remiasi tie, kurie teigia, kad genocidas yra grynai fizinė naikinimo forma, bet genocido straipsnis, kurį pripažįsta tarptautinė teisė, pagrindo tokiam teiginiui neduoda. Tarptautinė teisė apibrėžia genocidą kaip veiksmus, kurių tikslas yra sunaikinti, visiškai ar iš dalies, grupę žmonių, atrinktų rasiniu, nacionaliniu, etniniu ar religiniu pagrindu. Kitose šio teksto dalyse jau minėjau, kad genocido straipsnis apibrėžia penkis tokius veiksmus. Klausimas būtų toks: ar tie penki nurodyti veiksmai turėtų būti suvokiami tik kaip fizinis ar ir kaip dvasinis naikinimas?
Pirmiausia, kas yra fizinis naikinimas? Pats aiškiausias fizinio naikinimo pasireiškimas – pasirinktos individų grupės žudymas. Pagal šį apibrėžimą pirmas ir trečias genocido veiksmai (žudymas ir neįmanomų išgyventi sąlygų sudarymas) priklausytų fizinio naikinimo kategorijai. Bet antrą genocido veiksmą priskirti fiziniam naikinimui kur kas sunkiau, nes jo apibrėžimas nurodo, kad genocidas yra fizinis ir dvasinis (causing serious bodily and mental harm) individų luošinimas. Dar sunkiau į fizinio naikinimo kategoriją įtraukti ketvirtą genocido straipsnyje įvardytą veiksmą, kai bandoma užkirsti kelią tam tikros grupės žmonių gimstamumui. Tarkime, gimstamumą suvaržo prievartinis kontraceptikų naudojimas. Sakyti, kad toks veiksmas reiškia individų žudymą, reikštų teigti, kad kontraceptikų vartojimas prilygsta žudymui. Tačiau net konservatyviausi visuomenės sluoksniai (tie, kurie žmogžudystei prilygina, pavyzdžiui, abortus) kontraceptikų vartojimo nelaiko žudymu, o ką jau ir kalbėti apie pasaulietines jurisdikcijas. Taigi, jei norime, kad ketvirtas genocido straipsnyje įvardytas veiksmas kaip nors įtilptų į fizinio naikinimo sampratą, teks pripažinti, kad fizinis naikinimas aprėpia ne tik individų žudymą, bet ir biogenetinio jų kodo naikinimą. Tuo remiantis būtų galima teigti, kad veiksmai, užkertantys kelią tam tikros grupės gimstamumui, yra fizinis naikinimas, nes tokiu būdu naikinamas jos biogenetinis kodas.
Bet kaip tada suprasti genocido apibrėžime nurodytą penktą genocido veiksmą, – prievartinį vienos grupės vaikų perdavimą kitai grupei? Juk tada, kai vaikai atimami iš vienų ir perduodami kitiems, naikinamas ne biogenetinis jų kodas, o dvasinis paveldas, kalba ir kultūra.
Taigi jei genocido straipsnį skaitome ne paviršutiniškai, darosi aišku, kad genocidą jis apibrėžia ne vien kaip fizinę rasinės, nacionalinės, etninės ar religinės bendruomenės eksterminaciją. Tiesa, naciai taikė grynai fizinį žydų naikinimą, tačiau, kaip minėjau, du nusikaltimai gali būti teisiškai pripažinti tolygiais ne tik tuo atveju, jeigu abu atlikti tais pačiais būdais. Teisinis nusikaltimų sulyginimas reiškia, kad jiems taikomas tas pats baudžiamojo kodekso straipsnis. Kadangi žudymas yra tik viena iš genocido straipsnyje apibrėžtų naikinimo formų, tai tam tikros bendruomenės naikinimas (ar bandymas ją sunaikinti) kitais būdais yra nusikalstamas pagal tą patį straipsnį. Vadinasi, pagal genocido apibrėžimą Lietuvos piliečių bendruomeninės struktūros laužymas, lietuvių tautos mentaliteto ir kultūros griovimas, rusifikacija, persekiojimas dėl religinių ir tautinių įsitikinimų priskirtini genocido kategorijos veiksmams, atitinkantiems antrą ir penktą genocidinių veiksmų kategoriją.
Tačiau net ir tuo atveju, jei genocidą traktuosime tik kaip fizinį naikinimą, visiškai neaišku, kodėl reikėtų manyti, kad bolševikai šio nusikaltimo nepadarė. Vienas argumentas tų, kurie neigia lituanocido tapatumą genocidui, yra toks: net jeigu bolševikai ir naikino lietuvius nacionaliniu pagrindu, vis dėlto lituanocidas nebuvo toks baisus kaip holokaustas, nes bolševikai bent jau nebandė sunaikinti visų lietuvių, o naciai siekė sunaikinti visus žydus. Antai filosofas Andrius Bielskis, „moraliniu nejautrumu“ apkaltinęs visus, kurie siekia komunistinius nusikaltimus sulyginti su nacistiniais, rašo: „Nejau Lietuvos išsilavinusi visuomenė yra tiek moraliai nejautri, kad nesuvokia, kokio masto nusikaltimas buvo Holokaustas? Iš kur mūsų pažiūrose yra tiek daug savo skaudžių žaizdų sureikšminimo, jog nerandame jėgų vienareikšmiškai ir be jokių „bet“ pripažinti akivaizdžią tiesą: Sovietų Sąjungos vykdytas genocidas prieš Lietuvos gyventojus negali prilygti nacių vykdytam Holokaustui.“[1]
Priekaištą Lietuvos visuomenei, kuri yra išsilavinusi, bet „moraliai nejautri“, Bielskis, regis, bando pagrįsti tokiu sakiniu: „Nacistinė Vokietija siekė fiziškai sunaikinti visus Europos žydus vien dėl to, kad jie buvo žydai.“ Iš to lyg ir išeitų, kad, filosofo manymu, žydų holokaustas buvo nepalyginamai didesnis nusikaltimas už bolševikų vykdytą lietuvių ir kitų tautų genocidą todėl, kad naciai planavo pilną genocidą, o bolševikai apsiribojo daliniu genocidu.
Taigi Bielskis yra įsitikinęs, kad visos nacionaliniu, rasiniu ar religiniu pagrindu atrinktos žmonių grupės sunaikinimas yra didesnis nusikaltimas už tuo pačiu pagrindu atliekamą dalinį jos sunaikinimą. Tokį įsitikinimą nesunku pagrįsti: pilnas genocidas yra baisesnis už dalinį todėl, kad sunaikinama daugiau žmonių. Juk nusikaltėlis, kuris nužudo du žmones, yra blogesnis už tą, kuris nužudo vieną žmogų, bent jau tuo atveju, jei tos žmogžudystės niekuo nesiskiria, t. y. jeigu jos padarytos vienodai žiauriai, vienodai sąmoningai ir panašiomis aplinkybėmis. Toks atsakymas skamba labai įtikinamai, bet tik tol, kol nepradedi atidžiau jo analizuoti.
Kadangi apeliuojama į nužudytų žmonių skaičių, iš to išeitų, kad pilnas genocidas yra kruvinesnis negu dalinis, nes per jį nužudoma daugiau žmonių. Bet ar yra pagrindas taip sakyti? Jeigu naikinama didelė tauta, tada dalinis genocidas gali nusinešti daugiau gyvybių nei pilnas mažos tautos genocidas. Jeigu genocidų rūšiavimo pagrindinis kriterijus yra aukų skaičius, tai nusikaltėlis, įvykdęs, tarkim, tris dalinius genocidus greičiausiai bus toks pat blogas ar dar blogesnis už nusikaltėlį, kurio sąžinę slegia vienas pilnas genocidas. Jeigu tokių nusikaltimų sunkumo laipsnis tikrai priklauso nuo aukų skaičiaus, tai bolševikų nusikaltimai yra akivaizdžiai didesni už nacistų, nes komunizmo aukų skaičius yra kur kas didesnis, nors Stalinas vykdė dalinius tautų genocidus. Taigi tam, kad pagrįstume, kodėl pilnas genocidas yra iš principo baisesnis už dalinį, vien nuorodos į didesnį aukų skaičių nepakanka.
Čia reikėtų pridurti, kad filosofai, apmąstydami žmogžudystę, apskritai labai skeptiškai žiūri į bandymus moralinį vertinimą pagrįsti vien skaičiais. Tarkime, Jono šeimos narys buvo nužudytas, bet žudikui skirta švelnesnė bausmė, negu tam, kuris nužudė Petro šeimos narį. Būtų labai sunku Jonui išaiškinti, kad Petro šeimos skriaudikas nubaustas griežčiau, nes jis nuskriaudė dar ir Marytės, ir Juozo šeimas. Tarp žmogaus, įvykdžiusio žmogžudystę, ir „serijinio žudiko“, aišku, yra moralinis skirtumas. Bet tas skirtumas atsiranda ne savaime, ne vien todėl, kad „serijinis žudikas“ nužudo daugiau žmonių, o todėl, kad „serijinio žudiko“ veiksmai rodo mechanišką žudymo pobūdį, kai nutraukiami absoliučiai visi žmogiškieji ryšiai. Tačiau mechaniškas žudymo stilius pasireiškia ne tik tada, kai nužudoma, tarkim, dvidešimt žmonių, bet ir tada, kai nužudoma perpus mažiau. Juk ne veltui „serijinio žudiko“ sąvoka teisės veikaluose paprastai apibrėžiama kaip „dviejų ar daugiau asmenų žudikas“ arba „trijų ar daugiau asmenų žudikas“. Šitas neapibrėžtas „ar daugiau“ aiškiai rodo, kad nuo tam tikros ribos skaičiai tampa beprasmiški, tad baudžiamasis kodeksas toliau nebediferencijuoja „serijinių žudikų“. Išvada: jeigu baudžiamasis kodeksas paprastai nerūšiuoja serijinių žudikų pagal nužudytų žmonių skaičių, kodėl turėtume tokį principą pripažinti tada, kai vieną genocidą lyginame su kitu?
Galbūt pilnas genocidas yra didesnis nusikaltimas todėl, kad tauta pasmerkiama išnykti, o po dalinio ji vis dėlto dar gali atsigauti? Tačiau mažai tautai ir dalinis jos genocidas gali reikšti visišką sunaikinimą. Jei sunaikinama šviesuomenė, tauta praranda orientyrus ir ima pati naikinti savo tapatumą. Bet ir tuo atveju, jei dalinis genocidas palieka tautinės regeneracijos galimybę, vis tiek neaišku, kodėl faktą, kad vieną tautą planuota išžudyti visą, tik nespėta tų planų įvykdyti iki galo, reikėtų laikyti baisesniu už faktą, kad kitas nusikaltėlis nužudė keliasdešimt kartų daugiau žmonių?
Bandžiau paaiškinti, kodėl, mano manymu, nėra pagrindo teigti, kad pilnas genocidas iš principo yra didesnis nusikaltimas už dalinį. Požiūriai šiuo klausimu, suprantama, skiriasi ir jie gali skirtis. Vis dėlto būtų gerai, jei ta akademinės bendruomenės dalis, kuri laikosi kitokios nuomonės, nustotų svaidytis apibendrintais priekaištais ir, užuot dariusi miglotus pareiškimus, aiškiau artikuliuotų savo poziciją. Pradžiai pakaktų ir to, kad, dėl argumentų stokos neįstengdami pagrįsti genocidų hierarchijos, bent jau garbingai susilaikytų nuo nežinia kuo grindžiamų priekaištų, esą oponentai „menkina“ ar net „neigia“ žydų holokaustą.
Priekaištas, kad komunistinių nusikaltimų prilyginimas nacistiniams sumenkins žydų holokaustą, yra stačiai absurdiškas. O labiausiai stulbina tai, kad šį argumentą pateikiantys asmenys yra šventai įsitikinę, atseit jų teiginiai išreiškia paramą žydams ar atstovauja žydų nuomonei. Nei pirma, nei antra nėra tiesa. Daug žydų (ir toli gražu ne tik tie, kurie patys nukentėjo nuo bolševikų) giliai užjaučia tautas, patyrusias sovietinį genocidą, ir remia jų siekį, kad komunizmo nusikaltimai būtų pasmerkti lygiai taip pat kaip nacizmo nusikaltimai. Būtent žydai, kurie patys daug iškentėjo, visada skuba užjausti ir paremti kitas persekiojimų aukas. Lietuvoje šią poziciją pakankamai aiškiai yra išdėstęs Seimo Užsienio rekalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris.[2] Taigi argumentas, neva toks prilyginimas menkina holokausto kančias, anaiptol neatspindi žydų pozicijos. Be to, požiūris, kad komunizmo ir nacizmo nusikaltimai nelygintini, nėra žydams draugiškas. Greičiau priešingai – jis artimesnis antisemitizmui, nes implikuoja, kad žydai yra nejautrūs kitų tautų kančioms, todėl nesolidarūs. Taigi tiems, kurie remia šį argumentą, manydami, kad tuo išreiškia draugiškumą žydams, siūlyčiau dar kartą gerai pagalvoti. Jei prieštarauji kokių nors radikalių sionistų nuomonei, nereiškia, kad esi antisemitas. Atvirkščiai – antisemitizmui daug artimesnė pozicija yra manyti, kad kai kurių radikalų skelbiamos idėjos išreiškia visos žydų tautos požiūrį.[3]
Kas yra sistemiškas žmonių žudymas?
Vienas Andriaus Bielskio teiginys yra vertas išskirtinio dėmesio – pasak jo, komunistai nevykdė sistemiško žudymo. Galimi du paaiškinimai: arba filosofas žodį „sistemiškas“ vartoja kažkokia tik jam vienam suprantama prasme, arba tiesiog dar nespėjo pasidomėti Lietuvos istorija. Minėtas požiūris šokiruoja kiekvieną, net ir diletantiškai nutuokiantį apie mūsų šalies neseną praeitį. Nekeista, kad Bielskis sulaukė pasipiktinimo reakcijų.4 Vis dėlto manyčiau, kad šis teiginys nėra toks trivialus ir nereikšmingas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, jis tik prastai artikuliuotas, todėl ir verčia susiimti už galvos. Sistemiško žudymo sąvoka yra fundamentali, tiek apibrėžiant genocidą, tiek nusikaltimus žmogiškumui, todėl svarbu ją kuo detaliau apsvarstyti.
Pirmiausia, sakydamas, kad bolševikai nežudė sistemiškai, Bielskis, regis, nenori pasakyti, esą jie žudė spontaniškai, t. y. neturėdami plano ir neorganizuotai. Jis neteigia, kad, pavyzdžiui, Rainių miške žudynes surengė girti raudonarmiečiai iš neturėjimo ką veikti. Bielskio teiginys labiau sukasi ne apie kaip nors savitai suvokiamą „sistemiškumą“, bet apie pačią „žudymo“ sąvoką. Jis rašo: „patologiškas Stalino režimas naikino politinius oponentus ir tuos, kuriuos laikė klasiniais priešais“, tačiau pabrėžia, kad Sibiro ir Kazachstano lageriuose „nebuvo masinio žmonių naikinimo dujų kamerose“.
Čia svarbu priminti, kad Romos Statutas nemini kokio nors žudymo būdo ar metodo, kuris būtų neįtrauktas į grupę veiksmų, klasifikuojamų kaip genocidas ar nusikaltimai žmogiškumui. Ar žmonės sušaudomi, ar sudeginami, ar sugrūdami į dujų kameras, ar kaip nors kitaip nužudomi – tarptautinės teisės dokumentai, o ir baudžiamasis kodeksas, to neišskiria, bent jau tol, kol nė vienas nužudymo būdas nėra apibrėžtas kaip žiauresnis už kitus. Manau, Bielskis tai supranta. Iš tolesnių filosofo išvedžiojimų aiškėja, kad jam rūpi pabrėžti ne patį žudymo metodą: „Gulagas veikė per ypatingai sunkaus, žeminančio, dažnai mirtinai sekinančio darbo lagerių sistemą, tačiau skirtingai nei Trečiojo reicho okupuotoje Lenkijos teritorijoje, juose žmonės nebuvo sistemiškai žudomi.“ Nors pripažįsta, kad „1932–1933 metais Ukrainoje vykęs badas buvo tiesiogiai susijęs su Stalino vykdyta prievartinės kolektyvizacijos politika“, tačiau teigia: „net sutinkant su griežčiausiomis šios tragedijos istorinėmis interpretacijomis (t. y. vadinant ją Holodomoru), būtų klaida Ukrainos badą ir tiesioginį žydų naikinimą vertinti kaip turintį tą patį veiksmo intencionalumo lygį.“
Taigi Bielskis bando tiesioginį sistemišką žudymą atskirti nuo netiesioginio sistemiško žudymo. Jis pripažįsta, kad Stalino represijos buvo sistemiškos, bet neigia, kad tos sistemiškos represijos prilygsta sistemiškam ir tiesioginiam žudymui, kokio griebėsi naciai. Tada reikėtų klausti, ar Bielskis yra teisus: (a) sakydamas, kad bolševikų negalima kaltinti sistemiškais tiesioginiais žudymais; (b) ar jis gali pateikti apibrėžimą, kuo tiesioginis žudymas skiriasi nuo netiesioginio; (c) ar jis gali paaiškinti, kodėl tiesioginis žudymas yra moraliniu požiūriu baisesnis už netiesioginį?
Jeigu kalbėsim apie žudymą sušaudant kaip apie paradigminį tiesioginio žudymo būdą, tai neteisinga būtų sakyti, esą komunistai nežudė sistemiškai ir tiesiogiai: Katynė ir Rainiai – tai tik du dažnai minimi pavyzdžiai šalia aibės kitų. Tiesioginį žudymą atskirti nuo netiesioginio, tokio kaip sąmoningas mirties sąlygų sudarymas, yra beveik neįmanoma, o jeigu ir įmanoma, tai neturi jokios įtakos moraliniam vertinimui. Ką reiškia „žudyti tiesiogiai“? Tarkim, atsakymas galėtų būti toks: žudikas tiesiogiai, t. y. savo rankomis, atlieka veiksmą, kuris sukelia kito žmogaus mirtį, o netiesiogiai žudyti reiškia tik sudaryti tam tikras sąlygas, numatant, kad tos sąlygos sukels mirtį. Bet jeigu aš uždarau žmogų į dujų kamerą (šią naikinimo formą Bielskis vadina tiesioginiu žudymu), tai, regis, irgi „savo rankomis“ neatlieku paties žudymo veiksmo, tik sudarau mirties sąlygas. Ir tada neaišku, kodėl holodomoras laikomas netiesioginiu žudymu. Juk elgesys, kai žmonės uždaromi į dujų kamerą, o po to paspaudžiamas dujų mygtukas, yra stulbinamai panašus į tą, kai iš žmogaus atimamas maistas ir įrankiai, o pasitraukti ten, kur galėtų įsigyti kitus įrankius ir prasimaitinti, jam neleidžiama. Tai koks gi tas skirtumas tarp „paties veiksmo“ ir „sąlygų sudarymo“? Ir kodėl sąlygų sudarymas nėra veiksmas?
Na, bet, tarkime, Bielskiui pavyktų mus įtikinti, kad ir holodomoras, ir vasariškai apsirengusių, į gyvulinius vagonus suvarytų žmonių išvežimas prie Lenos žiočių priklauso netiesioginio žudymo kategorijai. Tačiau kodėl tokie veiksmai yra mažiau baisūs ar mažiau smerktini už sušaudymą, už naikinimą dujų kamerose? Bielskis užsimena apie skirtingą „veiksmo intencionalumo lygį“, jis mano, kad naikinimas dujų kamerose ar sušaudymas buvo labiau intencionalus nei „sąlygų sudarymas“ holodomorui ar tremtinių badmiriavimui ir šaltmiriavimui Sibire.
Nežinau, kaip intencionalumą supranta Bielskis, tačiau žinau, kaip jį traktuoja baudžiamasis kodeksas, taip pat ir Romos Statutas (30 straipsnis). Žmogaus nužudymas laikomas tyčiniu (padarytu su intencija nužudyti), jeigu žudikas nužudymo momentu kontroliuoja savo kūną, t. y. jeigu pistoleto gaiduką jis nuspaudžia ne kokio nors, pavyzdžiui, epilepsijos priepuolio ištiktas arba ne tada, kai jo alkūnę tyčia ar netyčia stumteli kitas asmuo, ir jeigu jis supranta, kad tam tikri jo veiksmai (tokie kaip pistoleto gaiduko paspaudimas) lems arba gali lemti kito žmogaus mirtį. Pavyzdžiui, jeigu aš nuspaudžiau gaiduką, kai tikrindama, ar ginklas veikia, nukreipiau šautuvą į dangų, bet nepamačiau, kad iš padebesių leidžiasi parašiutininkas, tada teisininkai sakys, kad tą parašiutininką aš nušoviau netyčia, t. y. be intencijos nužudyti žmogų.
Taigi, teisiniu požiūriu, sistemiškas žmonių žudymas su intencija nužudyti yra visi ne spontaniški, o planiniai ir organizuoti veiksmai, kuriuos įvykdę asmenys žinojo, kad dėl tokių veiksmų žus arba gali žūti žmonės, bet tų veiksmų nenutraukė, nors buvo fiziškai pajėgūs tą padaryti. Teigti, kad bolševikai, aptvėrę holodomorui pasmerktų ukrainiečių teritoriją ir atėmę iš jų viską, kas būtina, kad žmonės išgyventų, darė tai nekontroliuodami savo veiksmų arba nesuvokdami galimų padarinių, būtų absurdas.
O gal Bielskis nori pasakyti, kad tuo atveju, jeigu žūsta tik dalis žmonių, tai ir veiksmai buvo mažiau tyčiniai, mažiau numatantys mirtinas pasekmes? Lygindami su įvykiais Ruandoje, galėtume priminti, kad Tribunolas seksualinę prievartą tyčiniu sistemiško naikinimo veiksmu pripažino todėl, kad didžioji dalis grupiniu būdu išprievartautų moterų buvo apkrėstos ŽIV. Kitaip tariant, sistemiško naikinimo intencija vis tiek buvo įžvelgta, nors mirtina liga susirgo ne visos išprievartautos moterys. Tai kodėl Lietuvos gyventojų trėmimus ar pasmerkimą sekinančiam darbui gulaguose reikėtų vertinti kaip netyčinį naikinimą, argumentuojant tuo, kad žuvo ne visi tremtiniai ir gulagų darbininkai?
Taigi kalbėti apie mažesnį veiksmų intencionalumo lygį, tarsi sušvelninantį bolševikų veiksmus, nėra pagrindo. Į teisinį intencionalumo apibrėžimą puikiausiai telpa ir „tiesioginis“ žudymas, ir tremtys, ir gulagas, ir holodomoras.
Tai ką bando įrodyti Bielskis? Gal, kalbėdamas apie mažesnį komunizmo nusikaltimų intencionalumą, jis turi omenyje skirtumą, kurį kai kurie filosofai įžvelgia tarp sąvokų „nužudyti“ ir „netrukdyti numirti“ ar „leisti numirti“ (killing and letting die)? Tipiškas tokio „netrukdymo numirti“ pavyzdys būtų, jeigu matydami avarijos sunkiai sužalotą žmogų abejingai praeitume pro šalį, nors turime veikiantį mobilųjį telefoną ir galime be vargo iškviesti sužeistajam medicinos pagalbą. Kai kurie filosofai mano, kad toks abejingas elgesys prilygsta žmogžudystei, bet yra ir tokių, kurie laikosi priešingos nuomonės. Tai gal Bielskis mano, kad stalinistai, panašiai kaip tas abejingas praeivis, tiesiog paliko žmones „suktis“ kaip kas išmano neįmanomomis išgyventi sąlygomis, bet tai darydami bent jau nenorėjo jų sunaikinti?
Tačiau atvejai, klasifikuojami kaip „netrukdymas numirti“, daro prielaidą, kuri čia visiškai netinka. Tai prielaida, kad žmogus, apkaltintas „netrukdymu numirti“, nėra atsakingas nei už „ nužudymo veiksmą“, nei už sudarymą sąlygų, kurios pasmerkė mirčiai. Juk minėtas abejingas praeivis nesukėlė avarijos. Tačiau badu numarinti ukrainiečiai, kaip ir tie, kurie mirė gulaguose, anaiptol nebuvo abejingumo ar neatsakingumo aukos, nes tokios baisios gyvenimo sąlygos jiems buvo sudarytos sąmoningai ir tyčia. Nužudymas (homicidas) kaip abejingo ar neatsakingo elgesio pasekmė yra konkrečiai apibrėžta baudžiamojo kodekso kategorija, bet į ją tikrai netelpa jokie minėti bolševikų veiksmai.
Jeigu jau užsiimame nužudymo būdų rūšiavimu, tai vertėtų prisiminti ir tokį rūšiavimą, kurį paprastai pripažįsta visi baudžiamieji kodeksai – žmogžudystė yra laikoma ypač sunkiu nusikaltimu, jeigu auka prieš mirtį buvo kankinama. O šiuo atžvilgiu bolševikai, regis, pranoko nacius. Sunku įsivaizduoti baisesnę mirtį negu lėtas kankinamas išsekimas nuo bado, nepakeliamo darbo, šalčio ir negydomų ligų, matant, kaip mirties šešėlis vis labiau temdo brangiausių žmonių veidus, ir žinant, kad niekuo negali padėti nei jiems, nei sau…
Kodėl yra būtina sulyginti komunizmo ir nacizmo nusikaltimus
Iki šiol mūsų diskusija sukosi apie patį komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimą, tokio sulyginimo pagrįstumą. Išdėsčiau poziciją, kad nėra jokio objektyvaus moralinio ar teisinio pagrindo, kad tie nusikaltimai nebūtų sulyginti ir pasmerkti kaip vienodai kraupūs. Dabar norėčiau pasvarstyti, kodėl mums, Lietuvai ir visai Europai, toks sulyginimas yra būtinas ir netgi esminis žingsnis bendros Europos vizijos link.
Veikale „Baudžiamojo kodekso permąstymai“ (Rethinking Criminal Law) George’as P. Fletcheris, vienas įtakingiausių teisės teoretikų, teigia: jeigu norime suvokti teisę, ypač tą jos dalį, kuri apibrėžia ir aprašo nusikaltimus, pirmiausia turime suprasti iškiliausią šios teisinės srities bruožą – tai bausmė ir nusikaltėlio nubaudimo procesas.[4] Pasak Fletcherio, JAV teisės supratimas yra toks: jeigu reikalaujama bausmės, visada implikuojama, kad padarytas nusikaltimas, kita vertus, jeigu koks nors veiksmas įvardijamas kaip nusikaltimas, iš to visada išplaukia ir teisė siekti, kad nusikaltėlis būtų nubaustas.
Įdomu, kad pati lietuvių kalba pabrėžia bausmės ryšį su nusikaltimu. Anglakalbiai turi „nusikaltimų kodeksą“ (criminal law), o lietuviai – „baudžiamąjį kodeksą“. Nusikaltimo ir bausmės neatsiejamumą patvirtina ir vokiečių kalba (Strafrecht). Taigi, nors reikalauti nusikaltimų sulyginimo ir reikalauti (vienodos) bausmės yra du skirtingi dalykai, vis dėlto pats nusikaltimų sulyginimas – dėl nusikaltimo sąvokos fundamentalaus ryšio su bausme – būtų tolygus pripažinimui, kad panašių nusikaltėlių aukos turi teisę reikalauti panašių bausmių.
Vis dėlto, nors pati nusikaltimų sulyginimo prasmė yra neatsiejama nuo bausmės prasmės, mūsų svarstomu atveju būtent bausmė, tiksliau klasikinė jos funkcija, neatrodo pati svarbiausia. Modernūs teisiniai-filosofiniai diskursai išskiria dvi bausmės funkcijas – tai atpildas už padarytus veiksmus (desert) ir tolesnių nusikaltimų prevencija (deterrence). Prevenciją galima suprasti dvejopai: kaip nukreiptą į tuos, kurie nusikaltimus jau padarė ir reikia užkirsti kelią, kad jų nekartotų, arba kaip nukreiptą į galimus nusikaltėlius, nes reikia „atbaidyti“ juos nuo noro peržengti normas. Akivaizdu, kad didžioji dauguma komunizmo nusikaltėlių nesulauks atpildo, kaip ir jų aukos – teisingumo, nes ir vienų, ir kitų mažai bėra tarp gyvųjų. Be to, bausmėms įvykdyti reikėtų Rusijos bendradarbiavimo, o ši šalis, SSRS paveldo perėmėja, per artimiausius dešimtmečius, net jei to reikalautų Europos Sąjunga, vargu ar imsis kokių nors atgailos veiksmų. Išskyrus vieną kitą atvejį, bausmė ateitų per vėlai, taigi atpildas nėra įmanomas. Tuo nenoriu pasakyti, kad nusikaltimų sulyginimo procesas neturi svarbios praktinės ir dvasinės prasmės. Tiesa, prasmė šiuo atveju yra labiau susijusi su nusikaltimų pasmerkimu kaip simboliu negu su realia bausme.
O kodėl nusikaltimų sulyginimas turėtų būti reikšmingas Vakarų Europai?
Čia vėl norėčiau grįžti prie Fletcherio, kuris apmąsto įvairias bausmės funkcijas, tarp jų ir tą, kurią įvardija kaip koreguojančią (corrective).[5] Bausmė, kaip nusikaltimo koregavimas, siekia, kad nusikaltėlis kentėtų taip, kaip kentėjo jo auka arba aukos šeima.[6] Fletcheris nurodo, kad ši koreguojanti bausmės funkcija yra tiesiogiai susijusi su bibliniu bausmės funkcijos supratimu. Remdamasis žymaus hebrajų, romėnų ir biblinės teisės tyrinėtojo Davido Daube’o darbais, Fletcheris rašo, kad, biblinės kultūros požiūriu, „žmogžudys kontroliuoja aukos kraują“, todėl žmogžudys turi būti nužudytas tam, kad aukos kraujas galėtų grįžti pas Dievą, kaip tai esą įvyktų natūralios mirties atveju.[7] Pasak Fletcherio, biblinė bausmės prasmė atspindi senovinę archajišką bausmės funkcijos supratimo tradiciją, kurios išeities taškas yra aukos kančia, o bausmė – atpildas už ją. Iš biblinės bausmės logikos seka ir tai, kad bendruomenė, kurios pareiga nubausti žudiką, to nepadariusi tampa kalta dėl to, kad sutrukdė „išlaisvinti aukos kraują“. Pasak Fletcherio, šis vaizdinys, pagal kurį nusikaltimas yra aukos kraujo kontrolė, šiandien galėtų būti interpretuojamas kaip metafora – nusikaltėlis užvaldo auką ir aukos šeimą: „Nusikalstamas elgesys įtvirtina nusikaltėlio pranašumą jo aukos ir aukos šeimos, jei nusikaltimas yra žmogžudystė, atžvilgiu.“ [8] Bausmė panaikina aukos ir jos šeimos „užvaldymą“, atstato lygybę tarp aukos ir nusikaltėlio, versdama nusikaltėlį iškęsti tokias pačias kančias, kokias patyrė jo auka. Fletcherio teigimu, viena iš bausmės funkcijų yra išreikšti solidarumą su auka ir jos šeima, vienas iš būdų pasakyti: „Jūs ne vieni. Mes stojame jūsų pusėn prieš nusikaltėlį.“ Fletcheris daro išvadą, kad šiandien aktuali biblinės metaforos prasmė ta, kad visuomenė, kuri neatlieka pareigos nubausti kaltuosius, tampa nusikaltėlių bendrininke. Tokiu būdu ji išsižada aukų ir įtvirtina nusikaltėlio dominavimą.[9] Bausmės taikymas – priešingai – išreiškia bendruomenės solidarumą su auka. Būtent šiame kontekste Fletcheris pateikia Rytų europiečių siekimą nubausti komunistinius nusikaltėlius, kad pelnyta bausmė sustiprintų bendruomenės solidarumą.
Tokio pobūdžio samprotavimai šiuolaikinės teisės teorijos diskursuose yra itin reti. Bausmės kaip atpildo supratimas apskritai darosi nepopuliarus, jau nekalbant apie bausmės interpretaciją per Biblijos prizmę. Vyrauja pragmatiškos bausmės tikslo koncepcijos, susijusios su visuomenės apsaugojimo idėjomis, su vadinamąja „socialine higiena“ (H. L. A. Harto terminas)[10]. Tuo svarbiau, kad tokias mintis išsako asmenybė, kurios reputacija tarp šiuolaikinių anglakalbių teisės teoretikų yra jau vos ne kultinė. Ir būtent šios Fletcherio mintys, man atrodo, adresuotinos Vakarų Europai. Komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimas prasmingas tuo atžvilgiu, kad tai sustiprintų Europos solidarumą. Kol Vakarų Europos valstybės nesutiks žengti šio žingsnio, tol jos iš esmės vertins Rytų Europos valstybes kaip nepriklausančias ES bendruomenei. Pasak Fletcherio, atmesdama komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimo idėją, Vakarų Europa nesisolidarizuoja su Rytų Europa, nestoja jos aukų pusėn ir tokiu būdu netgi tampa simboline nusikaltimų bendrininke. Atmesdama nusikaltimų sulyginimo idėją, Vakarai parodo, kad Rytų Europos prisijungimas jiems reiškia ne ką daugiau negu naują rinką savo prekėms parduoti.
Europiečiams reikėtų kada nors išmokti pamoką, kad kiekviena pozityvi idėja turi savo negatyviąją pusę, net pats moraliausias tikslas gali pasiekti momentą, kai jo vardu imama trypti žmogaus teises. Nuo to momento, kai toks lūžis įvyksta, gera idėja virsta savo priešybe. Svarbu suvokti ir tai, kad idėjas koreguoja, galimą tragišką jų lūžį paskatina dar ir skirtingas istorinis kontekstas, ir skirtingi asmenys, kurie toms idėjoms atstovauja. Ir atsitinka taip, kad vienoje pasaulio pusėje tam tikra politinė jėga sukyla prieš magnatų diktatą, o kitoje – tokio pat pavadinimo politinė jėga tarnauja piniguočių interesams…
O ką komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimas reikštų Rytų Europai? Savaime suprantama, mums jis yra dar reikšmingesnis ir labai įvairiais aspektais, ypač išskirčiau vieną – manau, kad pagrindinė to reikšmė Rytų Europai yra susijusi su vadinamuoju „procedūriniu teisingumu“.
Filosofai ir teisės teoretikai išskiria dvi teisingumo formas – tai substancialusis (substantial justice) ir procedūrinis teisingumas (procedural justice). Procedūriniam teisingumui priskiriami, be kita ko, ir tokie dalykai kaip nešališkas teismas, teisė būti išklausytam ir ginamam advokato, būti teisiamam pagal pripažintus standartus. Tipišku procedūrinio neteisingumo pavyzdžiu yra laikoma Franzo Kafkos romane „Procesas“ aprašyta situacija: herojus išgyvena tikrą košmarą žinodamas, kad yra teisiamas, bet jis nežino kuo yra kaltinamas, ir neturi galimybių tai išsiaiškinti. Procedūrinio teisingumo akimis, teisingos gali būti net „drakoniškos bausmės“ ar kitokie nepamatuoti ir morališkai neproporcingi sprendimai. Tarkim, valstybė praktikuoja žiaurias bausmes, kurios substancialiojo teisingumo požiūriu yra visiškai neadekvačios. Bet, jeigu tos bausmės yra taikomos visiems be išimties už tokį patį nusikaltimą, tada jos vis tiek yra teisingos, žvelgiant iš procedūrinio teisingumo pozicijų. Pavyzdžiui, daugumai iš mūsų turbūt atrodys, kad pakarti žmogų už tai, kad jis pavogė dešimt litų, yra neteisinga. Bet, jeigu mirties bausmė taikoma visiems be išimties, kas sąmoningai ir piktybiškai pavogė dešimt litų, vis tiek galima tvirtinti, kad procedūriškai šalies teisinė sistema yra teisinga.
Teisinės valstybės pagrindams procedūrinis teisingumas yra, ko gero, svarbesnis už substancialųjį teisingumą. Ten, kur nėra procedūrinio teisingumo, visuomenės struktūra yra paremta fundamentalia piliečių nelygybe. Nors ši teisingumo rūšis negarantuoja visų humanistinių principų, ji garantuoja piliečių lygybę prieš įstatymą. Tai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl būtina sulyginti komunizmo ir nacizmo nusikaltimus – tai lems Rytų Europos valstybių ateitį Europos šalių bendrijoje. Pagal procedūrinio teisingumo logiką vieno nusikaltimo auka jausis pažeminta, jei kito nusikaltimo auka, kurios patirtoji skriauda atitinka tą patį baudžiamojo kodekso straipsnį, bus labiau ginama, o jos skriaudikas labiau smerkiamas. Atmetusi komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimą ateities Europa bus pasmerkta tapti dviejų rūšių piliečių visuomene – įstatymas vienus gins mažiau, o kitus daugiau. Net jei bus pasiekta lygiateisiškumo kitose srityse, nesant tolygaus komunizmo ir nacizmo nusikaltimų pasmerkimo, Rytų europiečiai bus antrarūšiai, morališkai mažiau vertingi subjektai.
Mykolo Romerio universiteto docentas, Vilniaus Universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius Dainius Žalimas apeliuoja būtent į procedūrinį teisingumą teigdamas: „Teisingumo principas reikalauja vienodai traktuoti nusikaltimus, kurie vienodai teisiškai kvalifikuojami (neatmetant to, kad faktinės šių nusikaltimų aplinkybės ir priežastys, žinoma, skiriasi), t. y. būtina vienodai moraliniu ir teisiniu požiūriu pasmerkti, vertinti ir traktuoti visus genocido nusikaltimus, žmoniškumo nusikaltimus ir karo nusikaltimus, kad ir koks režimas būtų už juos atsakingas, ir nepaisant to, kas yra konkretūs nusikaltimų vykdytojai ir kokia ideologija šių nusikaltimų vykdymas buvo grindžiamas.“[11] Žalimas taip pat atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad aukos statusas ir jos teisė į teisingumą nesikeičia, priklausomai nuo to, ar ji buvo genocido, nusikaltimų žmoniškumui, nusikaltimo prieš taiką ar tiesiog karo nusikaltimo auka: „Bet kokia skirtingų totalitarinių režimų aukų diskriminacija yra nepriimtina demokratinėje visuomenėje ir nesuderinama su europinėmis teisingumo, žmogaus teisių, teisinės valstybės ir demokratijos vertybėmis.“
Kalbant specifiškai apie Lietuvą, dar reikėtų pabrėžti, kad, šalia procedūrinio teisingumo, komunizmo nusikaltimų pasmerkimas ir oficialus moralinis ir teisinis jų įvertinimas kaip tolygių nacizmo nusikaltimams atvertų nors ir nedidelę, bet vis dėlto galimybę, kad prasidės bent jau šiokia tokia Lietuvos desovietizacija. Žalimas rašo: „Niurnbergo principų universalumas taip pat implikuoja tų pačių teisinių standartų taikymą sprendžiant susijusius su totalitarinių režimų nusikaltimais klausimus; tuo pačiu ir komunistinių režimų nusikaltimų neigimas neturėtų būti toleruojamas, kai netoleruojamas nacistinių režimų nusikaltimų neigimas.“ Taigi, reali nusikaltimų sulyginimo pasekmė būtų ta, kad bent jau būtų galima siekti, kad, pavyzdžiui, tokie istorikai, kurie neigia Lietuvos okupaciją, kitus prieš mūsų tautą ir valstybę padarytus nusikaltimus, netektų įtakingų profesorių ar dekanų postų.
Pražiopsota desovietizacija leido įsigalėti kairiesiems ir atvedė prie to, kad nepriklausomoje Lietuvoje labai išplito fenomenas, kurį apibūdinčiau kaip lituanofobiją – ji pasireiškia kaip lietuvių patirtų kančių ir represijų neigimas, tyčiojimasis iš pasipriešinimo kovų, apskritai iš Lietuvos istorijos. Lietuva, regis, tampa vienintele Europos Sąjungos šalimi, kurioje lituanofobija yra nebaudžiama. Bet kur kitur tokį elgesį būtų galima apskųsti pagal straipsnį, draudžiantį praktikuoti ksenofobiją. Bet lietuviai lietuviams Lietuvoje juk nėra „svetimi“, tad lituanofobų traukti baudžiamojon atsakomybėn kaip ir neišeina…
Panašu, kad Lietuva neranda savyje jėgų užkirsti kelio agresyviai brukamai lituanofobijai, kaip ir kadaise nebuvo pajėgi sustabdyti iš pradžių bolševikų skverbimosi, o vėliau lituanocido. Esant tokiai situacijai, glaudesnis bendradarbiavimas su ES institucijomis ir bendros iniciatyvos su kitomis Rytų Europos valstybėmis galėtų būti vienintelis (paskutinis?) kelias sustabdyti lėtinę Lietuvos valstybės destrukciją.
[1] Andrius Bielskis, Nepripažinę Holokausto neprisiimsime atsakomybės už šią tragediją, www.delfi.lt, 2010 gruodžio mėn. 10 d. Kiti Bielskio teiginiai taip pat paimti iš šio straipsnio.
[2] Eglė Samoškaitė, Emanuelis Zingeris: Komunizmo nusikaltimai nepasmerkti, nes sovietai nesijautė nugalėti, www.delfi.lt, 2009 kovo mėn. 24 d.
[3] Tiems, kurie nori geriau suprasti, kaip tam tikri iš pažiūros prožydiški veiksmai ir teiginiai gali būti antisemitiniai pagal savo prasmę ir logiką, siūlyčiau perskaityti žymaus žydų kilmės kanadiečio, filosofijos profesoriaus Michaelo Neumanno knygą The Case Against Israel (2005).
[4] George P. Fletcher, Rethinking Criminal Law, Boston, Toronto, Little, Brown and Company, 1978, p. 409.
[5] George P. Fletcher, Punishment versus Treatment, In: Basic Concepts of Criminal Law, New York, Oxford: Oxford University Press, 1998, p. 25–42.
[6] Ten pat, p. 37.
[7] Ten pat, p. 37. (The view in biblical culture, as one leading scholar argues, was that a manslayer acquired control over the victim’s blood; the slayer had to be executed in order to release the blood, permitting it to return to God as in the case of a natural death.)
[8] Ten pat, p. 37. (Criminal conduct establishes the supremacy of the criminal over the victim and, in the case of homicide, the victim’s family.)
[9] Ten pat, p. 38. (When we fail to prosecute and punish a known violent offender, we all become complicitous in maintaining the victim’s state of subservience.)
[10] Hartas turėjo omeny tokius plačiai paplitusius šiuolaikinės teisėsaugos veiksmus kaip „sandorius“ su nusikaltėliais, siūlant jiems laisvę mainais už vertingą informaciją apie jų sėbrus. (Herbert Lionel Adolphus Hart. Punishment and Responsibility. Essays in the Philosophy of Law Oxford University Press 1973.)
[11] Dainius Žalimas, Lietuva – ne vieniša, siekdama vienodo totalitarizmo nusikaltimų traktavimo, www.delfi.lt, 2011 sausio mėn. 6 d.
Pakoreguota ir papildyta teksto versija skelbta www.propatria.lt.
Pirminis šaltinis: Kultūros barai
Taip pat skaitykite:
E. Wittig-Marcinkevičiūtė: europiečių dilema (I)
