Senelis Karlas Marxas buvo visiškai neteisus teigdamas, kad ekonomikos būklė lemia politiką. Pažvelgus į Albaniją matyti, kad viskas atvirkščiai. Šalis, kurios pajūris grožiu ir klimatu nenusileidžia Graikijai, kur saulė šviečia taip pat kaip Italijoje, kur gamtos turtų yra daugiau nei minėtose šalyse, politikos „dėka“ yra tapusi vienu labiausiai atsilikusių Europos užkampių.
Žodis „užkampis“ čia tinka kaip niekur - tragikomiška saviizoliacija, draugų paieška kažkur Kinijoje, slapstymasis nuo galimo branduolinio karo individualiuose bunkerėliuose…
Šiandien formaliai to nebereikėtų minėti - šalis deklaruoja ketinimus būti Europoje, net tapti NATO ar ES dalimi. O Lietuva turi nepamiršti, kad Albanija yra Vilniaus dešimtuko narė, o tas pats Vilnius (regiono lyderis) deklaruoja paramą visoms (sic!) dešimtuko narėms.
Neseniai praėję parlamento rinkimai Albanijai buvo proga parodyti, kad šalis eina demokratijos stiprinimo keliu. Tačiau proga taip ir liko neišnaudota - rinkimų eiga, politikų elgesys ir apskritai šalies gyvenimo atmosfera palieka prieštaringą įspūdį. Neatsitiktinai europinės struktūros - Europos Parlamentas, ESBO ir Europos Taryba (pastarajai teko atstovauti) konstatavo, kad rinkimai buvo tik iš dalies laisvi, teisingi ir garbingi.
Kas gi gero, blogo ir pamokamo šiuose rinkimuose buvo?
Pirmasis didelis „minusas“ - tai rinkimų įstatymas. Albanijoje yra 3,5 mln. gyventojų. Kaip ir pas mus. Parlamentą sudaro 140 narių. Panašu. Rinkimų sistema mišri… Tačiau mišri kitaip: 100 parlamentarų išrenkama vienmandatėse apygardose (ten vadinamose - zonose), o 40 - pagal partijų sąrašus. Tačiau šie 40 mandatų paskirstomi ne tiems, kurie gauna didžiausią paramą, o tiems, kurie surinkę pakankamai didelį procentą balsų, laimi mažai vienmandačių. Taigi proporcinė dalis yra kompensuojanti, galutinį mandatų skaičių kiek galima geriau priartinanti prie bendrų populiarumo proporcijų.
Gudrūs politikai veikiai suprato, kad partijos, kurioms gerai sekasi vienmandatėse, iš proporcinės dalies didelės naudos neturi, mandatus čia gauna silpnesnės ar net specialiai sukurtos antrinės partijos, kurios vienmandatėse stiprių kandidatų neturi, tačiau per visą šalį sugraibo nemažai balsų. Tad neblogu bizniuku tampa tokių partijų aljansas - viena dirba vienmandatei, kita sąrašui ir bendras rezultatas teigiamas.
Albanai jau išbandė tokią manipuliacijos formą, kuri į istoriją atėjo Duško efekto vardu, mat vadinamojoje vietovėje metodas išbandytas per praėjusius savivaldos rinkimus. Didžiosios partijos pažadėjo, kad taip nesielgs, bet… Rinkimų agitacija, o ir rezultatai rodo, kad partijos, paėmusios liūto dalį vienmandačių, proporcinėje dalyje pasirodė pabrėžtinai kukliai - gavo 8-10 procentų. Čia balsus rinko „mažiukai“.
Kita didelė problema - rinkėjų sąrašai. Europos Tarybos spaudžiama, Albanija ėmėsi skubiai kurti gyventojų registrą, tačiau kūrimas virto kuriozų kupina istorija. Paaiškėjo, kad apie trečdalis gyventojų neturi ar nenurodo nuolatinės savo gyvenamosios vietos, tad neaišku, kokiai rinkimų zonai juos priskirti. Apie 500 tūkstančių gyventojų gyvenamosios vietos kodų lentelėje turėjo skaičių 999, t.y. kaip asmenys, nedeklaravę savo gyvenamosios vietos ar esantys nežinia kur…
Opozicinės partijos kaltino valdžią, kad ši tyčia didina rinkėjų skaičių ir rengia galimybę savo šalininkams balsuoti po kelis kartus. Prieš pat rinkimus DP aktyvistai, patyrinėję sąrašus, rado per 200 tūkst. sudubliuotų pavardžių, t.y. žmonių, įtrauktų daugiau kaip į vieną sąrašą. Tai dar padidino įtampą ir nepasitikėjimą. Idant būtų apsidrausta, rinkėjus teko žymėti, tiesa, ne paprastu rašalu, o nematomu. Kiekvienas balsavimo punktas buvo aprūpintas ir UV detektoriumi, kuris leido patikrinti, ar rinkėjas jau kartą nebalsavo. Priimtas dar vienas keistas sprendimas - balsus skaičiuoti ne rinkimų vietoje, o užplombuotas balsadėžes ir visą rinkimų dokumentaciją vežti į rinkimų zonos centrą… Dėl to balsų skaičiavimo laikas dar labiau pailgėjo.
Kaip demokratijos nebrandumo pavyzdys buvo negatyvioji kampanija - nė viena partija nesidrovėjo oponentų drabstyti purvais. Opozicijos televizijos klipuose socialistų ministras pirmininkas buvo stačiai pravardžiuojamas nusikaltimų ministru (albaniškai žodžių žaismas „primi minister - krimi ministre“). Valdantieji socialistai rodė 1997 metų chaosą ir iš kažkokio kito konteksto ištrauktą opozicijos lyderio Salio Berišos frazę: „Tai tik pradžia…“, mažesnės partijos, iš kažkokių archyvų išpešusios vaizdelį su besisveikinančiais didžiųjų partijų lyderiais, įrodinėjo neva visi jei tokie…
Galiausiai ir pats balsavimas neapsėjo be kuriozų, kai kurių apylinkių komisijos riejosi tarpusavyje, o rinkėjai ilgose eilėse laukė už durų. Būta žinių, kad kai kurie partijų rinkimų štabai buvo valstybinėse įstaigose, tokiose kaip paštas, o balsavimo apylinkės įrengtos gyvenamųjų namų verandose ir autoremonto dirbtuvėse…
Rinkimų stebėtojams ir vadinamajai Europai ne taip jau svarbu, kas laimi, svarbu, kad laikomasi taisyklių. Tačiau vos ne kiekvienai vietos politinei partijai svarbiausia laimėti, o taisyklės kartais tam trukdo. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad tai buvo geriausiai surengti rinkimai per 15 metų , pirmą kartą iš anksto nebuvo aišku, kas laimės. Tai iš tiesų jau rimtas politinis žaidimas, kurio rezultatai priklauso nuo atėjusių balsuoti vadinamųjų paprastų žmonių. Kaip dar vieną teigiamą bruožą galima paminėti, kad kampanija iš aikščių vis labiau persimentė į TV ekranus ir spaudos skiltis. Nors abi didžiosios partijos surengė įspūdingus mitingus, jie buvo skirti veikiau save padrąsinti nei gauti kokių papildomų balsų.
Beje, galutiniai rezultatai dar nepaskelbti. Atrodo, kad opozicinė dešinioji Demokratų partija laimi didesnėje dalyje zonų, o su savo satelitais surenka absoliučią daugumą - apie 75-80 vietų parlamente. Tačiau, be kitų problemų, jų laukia dar viena - kaip reikės po rinkimų sugyventi su buvusiais oponentais, kai išlieta tiek daug neapykantos.
Kaip šalis bus vertinama dar po kelerių metų, kaip vėl spręsis, koks „europietiškumo“ lygis pasiektas?
Šalis tebėra nusėta senų bunkerių, turėjusių saugoti komunizmą statančią tautą nuo branduolinio karo. Lydėjęs mane albanas sakė, kad pagal bunkerių skaičių galima spręsti, kiek dar komunistinio palikimo yra šalyje. To palikimo mažėja, tačiau vis dar daug. Jis išlieka pačiu groteskiškiausiu būdu, kaip tie bunkeriai - nereikalingi, nefunkcionalūs, greitai trūkinėjantys, bet nedūlantys…
