Vytautas RUŠKYS
Viena tituluočiausių šalies dviratininkių Edita Pučinskaitė prieš porą metų atsisveikino su didžiuoju sportu. Treneriai mano, kad ji, jeigu pradėtų treniruotis, neturėtų konkurencijos Lietuvoje, o pasaulyje galėtų būti pirmame geriausiųjų dešimtuke.
„Negrįšiu“, – sakė E. Pučinskaitė, kai prieš kelias savaites viešėjo gimtojoje Naujojoje Akmenėje.
Nesigręžios į praeitį
– Mano nuomone, grįžimas į profesionalų sportą būtų kaip gręžiojimasis į praeitį.
Nostalgijos buvusiam gyvenimui nejaučiu. Manau, kad realizavau save per tuos sporto metus, – sakė 1995 m. pasaulio plento čempionato grupinių lenktynių bronzos medalio laimėtoja, 1999 m. pasaulio plento čempionato grupinių lenktynių čempionė ir asmeninių lenktynių laikui bronzos medalio laimėtoja, 2001 m. pasaulio plento čempionato grupinių lenktynių vicečempionė, 1998 m. – prestižinių lenktynių „Tour de France“, 2006 m. ir 2007 m. – „Giro d'Italia“ varžybų nugalėtoja.
– Baigdama sporto karjerą, buvau tam tvirtai apsisprendusi, tokia nuostata ir liko.
Gal buvo tikinčių, kad mesdama sportą, vėliau pasielgsiu kaip tie čempionai, kurie po kurio laiko dar grįžta. Naujausias pavyzdys – lengvosios atletikos garsenybė Virgilijus Alekna. Pasaulyje tokių pavyzdžių yra daugybė ir bet kurioje sporto šakoje.
Bet aš noriu gyventi tokį gyvenimą, kokio nepatyriau sportuodama. Džiaugiuosi šeimyniniu gyvenimu, jo pilnatve. Mano sūnelis jau nebe lopšyje, bet dar mažas, nevaikšto. Jam reikia dėmesio 24 valandas per parą, tad man yra malonu vaikui atiduoti visą save.
– Ir vis dėlto dviračių sporto specialistai svarsto apie sugrįžimo galimybes.
– Man pačiai dalykinių pasiūlymų niekas nepateikė, o užuominų išgirdau. Supratau, kad tereikėtų man pasakyti „taip“ – ir iškart būčiau sutikta maloniai.
Nemato lygiavertės pamainos
– Kodėl Jums siūloma grįžti?
– Priežastis paprasta – Lietuvai reikalingi geri dviračių sporto rezultatai. Tačiau ilgokai jų nėra.
Dabar juokinga, kai mūsų kartos kuri iš dviratininkių pasaulio čempionatų medalininkė tepelnydavo vietą dešimtuke – pasipildavo kritika. O dabar apie panašius rezultatus net nebesvajojama. Tuštuma. Kai kurios sportininkės net nebaigia lenktynių. Lietuvos komanda pasauliniame reitinge buvo tarp pirmaujančių, o dabar vis krenta žemyn – yra kažkuriame dešimtuke. Situacija – kritinė.
Praėjusioje olimpiadoje mūsų šalies dviratininkių ne tik nebuvo pirmame dešimtuke, bet net nedalyvavo. O iki tol vien aš buvau patekusi į tris olimpiadas.
Lietuvos moterų plento dviračių sporto rinktinė dar nėra subrendusi pasauliniams rezultatams. Tad šalies Dviračių federacijai būtų paranku susigrąžinti baigusias sporto karjerą ir dar nesenas (apie 40 metų) pasaulio čempiones.
Jų sugrįžimas būtų naudingas tuo, kad Lietuvos moterų dviračių sportas pasiektų bent vidutinį lygį ir būtų padedama užaugti naujai pajėgių sportininkių kartai.
Reikės nemažai metų, kol iki tokio sportinio lygio išaugs dabar besitreniruojančios jaunosios dviratininkės.
Kita vertus – klausimas, ar nauja dviratininkų karta tikrai pajėgs kovoti pasaulinėje arenoje ir lygiuotis į tokio lygio žvaigždes. Svarstytina, ar dalyvaudama pasaulinio lygio varžybose ta Lietuvos rinktinė pajėgs laimėti aukštas vietas, surinkti reitinge pakankamai taškų, kad artėjančioje olimpiadoje įgytų teisę startuoti nors viena šalies atstovė.
Tai nėra labai paprasta. Tam reikia labai sudėtingo trenerių darbo.
Jaučia tiek pat jėgų
– Sugrįžusi žvaigždė važiuotų dviratininkių vilkstinėje, nes vėl būti jos priekyje veteranams paprasčiausiai fiziškai per sunku?
– Manau, kad optimistai tikisi ir gerų rezultatų. Nes tarp sportininkų yra unikali kategorija – jaunosios mamos. Juk pasaulio sporte vaikus pagimdžiusios profesionalės pasiekia gerokai aukštesnių rezultatų negu anksčiau.
Mano praleisti dveji metai – nėra daug. Pati puikiai suvokiu. Kai dabar kartais išvažiuoju dviračiu – jaučiu turinti tiek pat jėgų. Ir energijos tiek pat. Kai dar su kūdikiu eidavau į stadioną ir bėgdavau ratus, stumdama vežimėlį. Aišku, visi juokėsi, bet man buvo šaunu.
O dabar kartą ar du per savaitę jau turiu laiko išvažiuoti ir dviračiu. Tiesa, kelias nebūna ilgas – 60 ar 80 kilometrų. Greitai pralekiu, kad greičiau grįžčiau pas vaiką. Ir kalnuose pajėgiu išsilaikyti su treniruota grupe, aišku, „sėdėdama ant rato“, pridengta nuo vėjo.
Tad jaučiu, kad nebūčiau ta sportininkė, kuri nebaigtų pasaulinio lygio lenktynių.
Tačiau sportuoti man patinka dėl malonumo, bet noro treniruotis, varžytis – nebe tiek. Juk dviračių sportui reikia beprotiško alkio, pasiaukojimo. Jis padeda, kai tam yra laikas. Man jis jau praėjo.
Vertybė yra ir patirtis. Savo karjeros pabaigoje ja pasinaudojau ne kartą. Kur pasiekti rezultato nepakakdavo jėgų, tada padėdavo patirtis. Juk metų reikėjo, kol išmokau nugalėti jaudulį, įgyti psichologinį stabilumą. Tai reikalinga, kad sugebėtumei distancijoje neiššvaistyti jėgų ir nepristigti jų finišui. Reikia, kai nori lenktynėse išsilaikyti pirmame dešimtuke, kai supranti, kada geriausia pradėti kopti į kalną ar finišuoti.
Tai atsiranda tik dalyvaujant varžybose. Aš per metus dalyvaudavau apie 70 lenktynių. Kasmet nuvažiuodavau po 25 tūkstančius kilometrų. Ir taip – daugiau kaip du dešimtmečius.
