Valstybė užtikrina tas gyvenimo kokybės, socialinės gerovės ir lygių galimybių sąlygas, kurių gyventojai nesusikuria individualiomis savo ekonominės veiklos priemonėmis. Tačiau valstybės institucijos savo paslaugas veiksmingiau planuoja ir teikia, kai šiuose procesuose dalyvauja vietos bendruomenės. Ypač reikšmingas yra gyventojų telkimasis vietiniame lygmenyje ir artimiausioje gyvenamojoje aplinkoje, nuo kurios labiausiai priklauso daugelis gyvenimo kokybės aspektų.
Vietos bendruomenėms suteiktos galios remiantis subsidiarumo principu pačioms spręsti daugumą su jomis susijusių klausimų. Visuomenė jaučiasi valstybės šeimininke, piliečiai tiki savo teisėmis, pilietine galia ir ja naudojasi. Lietuvoje jau veikia nemažai vietos bendruomenių, nors jų tankis ir daromas poveikis visuomenėje dar nėra pakankamas. Tūkstančiai didesnių ir mažesnių vietos bendruomenių veikia socialinės pagalbos, sveikatos, kultūros, švietimo, aplinkosaugos ir kitose srityse, atstovauja įvairių visuomenės grupių interesams bei dalyvauja viešoje politikoje.
Svarbu, kad vietos bendruomenių entuziazmas galėtų būti realizuotas, kad jų veikla būtų veiksminga, papildytų ir tikslintų valstybinių institucijų veiklą, artintų ją prie gyventojų (ypač silpnesnių ir socialiai pažeidžiamų). Tam vietos bendruomenėms trūksta stabilių finansavimo šaltinių, jų įvairovės, neretai stinga ir gebėjimų, nėra aiškių bendradarbiavimo su valstybe mechanizmų, palankios teisinės aplinkos ir panašiai. Todėl nuoseklus viešųjų paslaugų teikimo funkcujų perdavimas šioms organizacijoms yra vienas iš esminių postūmių pokyčiams inicijuoti.
Realus pagrindas tam, jeigu vietos bendruomenių veikla butų atspindėta savivaldos įstatymo naujoje redakcijoje, kurioje numatytas perėjimas prie 2 pakopų savivaldos, įteisinant tiesioginius seniūnų, seniūnaičių, seniūnijų tarybų rinkimus, suteikti seniūnijoms realų ekonominį savarankiškumą ir joms tapti formaliu valdžios institucijų partneriu, siekiant realios savivaldos.
Seniūnijos kompetencijoje, o tuo pačiu ir vietos bendruomenės galėtų būti kai kurios kultūros, švietimo paslaugos (vaikų darželiai, pradinės mokyklos, bibliotekos, kultūros namai, vietinės reikšmės muziejai, vaikų ir jaunimo užimtumas), kasdieninė socialinė rūpyba (vienišų senyvo amžiaus žmonių priežiūra, mokinių maitinimas, senelių prieglaudos). Šioms funkcijoms atlikti turėtų būti skiriamas atitinkamas finansavimas įstatymo nustatyta tvarka.
