LRT televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė įsitikinusi, kad šventė – tai momentai, teikiantys džiaugsmo, ir jie nebūtinai sutampa su šventėmis dienomis. Atvirkščiai – pastarosios kaip tik žmonėms suteikia daug streso.
Kalbėdama apie savo Kalėdas žurnalistė teigia, kad jai ši šventė prasideda tada, kai vaikai sugrįžta namo: „Man tai, kad galiu nueiti pauostyti oro to kambario, kur miega dukra Rūta, tai, kad visi trys vaikai kartu eis į spektaklį, yra didžiausias džiaugsmas, koks gali būti“.
Kokia, Jūsų manymu, turėtų būti tikra šventė?
Tikra šventė – tik emocinė, kai žmogui teikia tikro džiaugsmo. Sportininkui – gal visos šeimos sportinės varžybos, vienišiui – galbūt puiki knyga su pledu ir arbata bei gera programa, kurią jis išsirinko: ar televizijos, ar pasirinkdamas laikmenas, ar kompiuteryje. Kitaip sakant, nėra vieno recepto. Aš manau, kad tikra šventė kiekvienam žmogui – vis kitokia. Aišku, arba būryje, arba su tais komponentais, kurie tau teikia džiaugsmo.
Vadinasi, tikra šventė nebūtinai sutampa su šventinėmis dienomis?
Aš apskritai manau, kad tos šventinės dienos daugybę žmonių varo iš proto, nes sukelia labai daug streso. Mes ištisai girdime apie kažkokį „ištiesk gerumo ranką arba koją“, ir jau dabar turėtų būti padėta, mano galva, visai Lietuvai per šitiek akcijų. Bet suprantat, visų tų, vardan kurių čia tos maldos vyksta, parama nepasiekia [per šventes], nes viskas, kas suaukojama telefonu, ateina po trijų mėnesių. Sudaroma iliuzija, kad kažkas kažkuo labai rūpinasi. Tai, pavyzdžiui, mes gaunam vaikų laiškus, kur jie rašo: aš norėčiau, kad ir manimi būtų pasirūpinta, aš norėčiau, kad ir mano mamytei kas nors padėtų, nes mamytei depresija.
Galbūt lietuviai – apskritai yra paniurėlių tauta, nemokanti atsipalaiduoti ir švęsti?
Mes esam kaip airiai. Kadangi mes buvome okupuoti, mūsų visos dainos yra apie darbą ir apie pareigą kam nors – į karužę joti, dar ką nors padaryti. Aišku, turi būti pramogos tradicija ir kultūra. Airiams, dėl to, kad jie buvo okupuoti anglų, buvo draudžiama linksmintis. Ar žinote, kad jie šoka ištemptomis kojomis, ištemptomis rankomis ir negalima šypsotis? Kai eidavo per kiemą kibiro pasiimti okupacijos laikais, tai šokdavo būtent taip. Jiems nebuvo leidžiama medžioti, žvejoti, linksmintis. Todėl jų „pub`ai“ – žaliom sienom ir daugiau nieko – jokių dekoracijų, ir prisitvojo kaip veršiai. Tai mes esam panašūs. Nes teatras, kinas ir visi kiti dalykai tapo prieinami sovietmečiu paprastiems žmonėms, dabar jie vėl nėra prieinami. Pramogos tradicija – taip pat turi būti puoselėjama, ji neatsiranda per dvejus–trejus metus.
Ką Jūs asmeniškai veikiate per Kalėdas – ir ką linkėtumėte veikti kitiems?
Man Kalėdos jau prasidėjo, nes [dukra] Rūta grįžo iš studijų. Ačiū Dievui, neužsnigo taip beviltiškai, kad nebūtų galima atvažiuoti. Kiekvienais metais jaudinuosi, kad lėktuvai neskris. Bet man jau viskas – Kalėdos prasidėjo, nes vaikai namie. O paskui – skanus maistas, bendri pašnekesiai, bendri vakarai, spektakliai, bandom aplėkti kuo daugiau kultūrinių renginių ir taip toliau. O šiaip yra buvimas kartu. Man tai, kad galiu nueiti pauostyti oro to kambario, kur miega Rūta, tai, kad visi trys vaikai kartu eis į spektaklį, yra didžiausias džiaugsmas, koks gali būti.
