Elvyra Žvirblienė
– Neseniai moksleiviams nuskambėjo Rugsėjo 1-osios skambutis. Kokių prisiminimų jums liko iš mokyklos? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė E. Mildažytės.
– Visai neseniai vyras garsiai paklausė: „Kažin kodėl aš nemėgstu kardelių?“ Pagalvojo ir pats atsakė: „Turbūt dėl to, kad Rugsėjo 1-ąją šių gėlių visada nešdavau į mokyklą.“
Mokykla mums susijusi su įvairiais prisiminimais. Kiek pamenu, mokytis, kaip ir dauguma vaikų, tingėjau, bet buvau gabi ir gabumais kompensavau tinginystę. Nemokėjau tiksliųjų mokslų, nes jų ir nemėgau. Visokia buvau mokykloje.
Turbūt geriausiai mane yra apibūdinęs karinio parengimo mokytojas. Jis rusiškai sakydavo: „Ona i na chorošoje molodec, i na plochoje molodec“ (Ji puikiai sugeba daryti tiek gera, tiek bloga – liet.).
Daug teigiamų dalykų buvo, kad ir ką šiandien kalbėtume apie anų laikų mokyklą. Mane mokykla išmokė tvarkos. Atsimenu, prieš kiekvieną rugsėjį puldavau tvarkyti stalčius (juokiasi).
Kai jau išeiname iš mokyklos, naujieji mokslo metai ir tos emocijos, kurias jie keldavo, prislopsta.
Edita Mildažytė (LRT nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Vaikų suruošti nereikia
– Prisimenate mokyklinę uniformą? Buvo tokia vienoda visais metų laikais. Karšta ar šalta, o visos mergaitės su vilnonėmis suknelėmis.
– Nemėgau, nepraktiškos buvo tos uniformos, ypač berniukų negražios. Tiesa, ir dabar ne ką geresnės.
Berniukų švarkai – iš sintetinės medžiagos. Jei uniformos būtų praktiškos, manau, vaikai jas šiandien noriai nešiotų, o tėvai noriai pirktų.
Visai neblogas dalykas ta uniforma, tik reikėtų pagalvoti, kaip ją padaryti patrauklesnę ir patogesnę.
Edita Mildažytė (Fotodiena.lt/Rokas Medonis) (nuotr. Balsas.lt)
– Jūsų sūnus Mykolas dar mokosi mokykloje. Kaip parengiate mokyklai sūnų?
– Labai nemėgstu to pasiruošimo ir bėgiojimo po parduotuves. Ypač prieš rugsėjį. Pirmosiomis mokslo metų dienomis Mykolas nueis ir nusipirks, ko jam reikia mokyklai: sąsiuvinių, kitų mokymo priemonių.
O kai atšals oras, nueis nusipirks šiltesnių drabužių. Mykolas jau ne mažas, septintokas, puikiai žino, ko jam reikia. Tik pradinėse klasėse vaikus apipirkdavome, vėliau jie patys tai darydavo.
Vyresnieji žada grįžti
– Jūsų vyresnieji vaikai studijuoja kitose šalyje. Ką ir kodėl pasirinko studijas užsienyje?
– Niekada per daug nekontroliavau vaikų ir nepriimdavau sprendimų už juos. Vadovaujuosi patikrinta išmintimi ir vaikai ją žino – kaip pasiklosi, taip išmiegosi.
Turbūt stropiausias mūsų namuose yra Mykolas, o ir vyresnieji mokėsi gerai, pasirinko tai, kas jiems arčiausiai širdies.
Domas studijuoja Berlyne, gilinasi į kino dokumentiką. Žiūriu į tai paprastai ir racionaliai: mokslas užsienyje nemokamas, sūnus įgis savarankiškumo ir vokiečių kalbą išmoks.
O dukra Rūta studijuoja Talino dailės akademijoje juvelyriką. Ji pasirinko Taliną dėl akademijos ir turbūt platesnio žinių spektro, nes Lietuvoje juvelyrikos galima mokytis tik aukštesniojoje mokykloje Telšiuose.
– Baigę mokslus vaikai žada grįžti į Lietuvą?
– Bent jau kol kas jie galvoja, kad grįš.
Nesame tokie turtingi
– Apie grįžimą klausiu ne šiaip sau. Ne vienas baigęs studijas užsienyje nežada grįžti. Ne kartą sakėte, kad esate Lietuvos patriotė. Ar neliūdina tokie dalykai?
– Liūdina, kad kalinys kalėjime gali aukštąjį mokslą baigti nemokamai, o laisvėje vaikai už mokslą moka. Apskritai universitetų yra per daug Lietuvoje. Anksčiau aukštąjį mokslą kontroliavo valstybė, o dabar nori būti gydytoju – būk, bet realiai ne gydytojų mums trūksta, o amatininkų.
Šiandien Lietuvoje rengiami vadinamųjų boingų specialistai ir išsiunčiami į užsienį, nes mums jų nereikia, o mes neturime vežėjų.
Tvarka, jei žmogus susimoka už mokslą, o vėliau išvažiuoja dirbti į užsienį. Ten, kur nori, kur randa save. Manau, nesame tokie turtingi, kad pasauliui rengtume už savus pinigus specialistus.
Valdžia turėtų apgalvoti, kaip susigrąžinti pinigus už išlavintus Lietuvoje specialistus, kurie dirbs užsienyje. Galbūt jau rengiant specialistus tartis su kitomis valstybėmis? Mes ruošiame specialistus, jie sumoka už tuos, kurie reikalingi tai šaliai ir ateityje ten dirbs.
