Būna C klasės mersedesai, būna A ir B lygio biurai, dabar turime E lygio ministrą. Jis jau kuris laikas dirba Susisiekimo ministerijoje.
Čia išvardyti žymesni iš tų ministro darbų, kurie gerai matomi:
a) panaikino šaltibarščių spalvos tautinę oro bendrovę;
b) į Oro uosto vadovo kėdę pasodino savo buvusį grupioką;
c) atleido Klaipėdos Jūrų uosto direktorių;
d) į šią kėdę „įkonkursino“ savo buvusį mentorių;
e) atleido ar perkėlė į kitą vietą ankstesnę Susisiekimo ministerijos sekretorę;
f) į jos vietą pasodino itin simpatišką merginą;
g) iš abiejų gimtosios Klaipėdos pusių esančius kelius išdraskė taip, kad nebeatpažinsi;
h) jų vietoje vyksta darbai, kaip kokiame šeichų Dubajuje – tiesiamos naujos kelio juostos, renčiami viadukai.
Pradžiai užteks. Pavydžiai – ką čia slėpti – paanalizuokime bent tai, kas čia surašyta. Skaitytojas jau pastebėjo, kad geri ministro darbai eina savotiškomis poromis „nuvertė – pastatė“, o tai neabejotinai vadybos metodo požymis.
Taigi, pirmoji pora.
Sutriuškinti „Fly LAL‘ą“ ministrui nebuvo nei sunku, nei rizikinga – bendrovė prisidirbusi, skolinga, nemoki, o dar ta šaltibarščių spalva visus aplink nervina... Triokšt tvirta letena per pasiligojusį stuburą ir nėra bendrovės! Valio! Nereikia mums prasiskolinusių klipatų ant klestinčio Lietuvos ekonomikos kūno. Na, valingas ir rūstus tas jaunas ir drūtas ministras, te visi žino, kad su juo ne juokai. Realus rezultatas? Beveik kur beskristum, pirmas nusileidimas ir persėdimas bus Rygoje. Remiame latvius, sako, jų ekonomikos kūnas dar labiau klesti, nei mūsiškis. O „braliukus“ juk reikia remti, juk vieni tokie visame pasaulyje. Geras tas mūsų E-lygio ministras. Na ir kas, kad grįžtant iš kokio Milano tenka kaimyninėje sostinėje bent penketą valandų pasėdėti laukiant reiso, kad paskui galėtum maždaug per akademinę valandą savąją sostinę pasiekti. Beje, klaipėdietis E.Masiulis šito gali ir nežinoti – jam iš Rygos ar į Vilnių, ar į Klaipėdą maždaug tas pats atstumas, kad ir automobiliu. O jei dar tarnybiniu...
Apie ministro bendramokslį daug kalbėti nėra ką – mačiau jį kartą ar du kažkokiam „business – meeting‘e“, kas jis dar ėjo Klaipėdos viešbučio prievaizdo pareigas. Aliuzija į baudžiavos laikus menančią pareigybę neatsitiktinė, mat minimas ponas akimirksniu paliko kibaus ir pasirengusio pulti žmogaus įspūdį. Reikėtų tokiam išrinkti totemą, nedvejodamas siūlyčiau pitbulį. Na, bet čia žurnalisto, kuriam rūpi viešasis interesas, įspūdis. Agresyvų ir ambicingą verslo projektą vykdantis verslininkas šias samdomo direktoriaus savybes greičiau įvertins kaip privalumus, o ne trūkumus. Oro uosto direktoriumi jį skyręs ministras tikriausiai taip pat vadovaujasi panašiais kriterijais. Kur visoje šitoje istorijoje viešasis interesas ir ar tai ministro rūpestis, aš atsakyti negaliu.
Antroji pora solidesnė ir atviresnė, todėl ir dėstymo čia mažiau.
Kai Klaipėdos liberalas E.Masiulis tapo Susisiekimo ministru, uostamiestyje mažai kas abejojo, kad to paties miesto socdemų skyriaus vadas S.Dobilinskas uostui ilgai nebevadovaus. Taip ir atsitiko. Koks pokalbis vyko tarp dviejų vyrų, gali atsakyti tik jie patys, tačiau faktas, kad S.Dobilinskas neilgai trukus ant E.Masiulio stalo padėjo pareiškimą, o užimti likusį tuščią postą buvo surengtas konkursas.
Konkursą laimėjo Eugenijus Gentvilas. Čia būtų galima dėti tašką – visiems viskas aišku, visi supranta, kas ir kaip. Tvarka, kaip prie socdemų, savi prastūminėja savus. O čia juk ne šiaip eilinis atvejis – E.Gentvilas liberalams beveik tas pats, kaip V.Landsbergis konservatoriams, jau nekalbant apie tai, kad kaip tik jis vos ne iš mokyklos suolo pasiėmė E.Masiulį ir augino jį šalia savęs, kol šis užaugo. Geras tas E.Masiulis, nepamiršo savo mokytojo, ir dėkingumo jausmas jam nesvetimas. Na, nenorėjo iš kuklumo, kad jam dėkotų, tai ir suorganizavo konkursą, o jo dieną dar ir į užsienius išlėkė, kad rezultatų – netyčia, žinoma – nepaveiktų.
Paskutinė pora nei bičiuliška, nei romantiška, užtat brangi. Brangi tiesiogine prasme.
Pagrindinis įvažiavimas į Klaipėdą yra per Jakų žiedą. Čia išsiskiria ir Šilutės bei Palangos kryptimis judantys srautai. Kad šis transporto mazgas nesvarbus, tvirtinti gali tik beprotis ar piktavalis. E.Masiulis, be abejonės, nei toks, nei toks. Jis kitoks – geravalis ir pilnaprotis. Be to, jaunas ir linkęs mokytis. Kas galėtų paneigti, kad buvusio bendrapartiečio ir tuo metu formalaus jo vadovo A.Zuoko statybinė patirtis neįkvėpė dabartinio ministro didingiems kelių tiesimo darbams?
Šiaurinėje miesto pusėje kelias išsišakoja Kretingos ir Palangos kryptimis. Vėl statybos, vėl viadukas. Gražu ir patogu bus važiuoti, kai darbai baigsis. Jausimės kaip arabų šeichai savo greitkeliuose, nusidriekusiuose pajūrio smėlynais. Dar jei per Būtingės terminalą iš savo verslovių kasdien parduotume po tris milijonus barelių naftos – šios dienos kainomis įplaukos siektų apie šimtą aštuoniasdešimt milijonų dolerių į dieną – galėtume ploti katučių ir dėl nieko nesukti sau galvos. Kai tokios įplaukos, bala nematė ir kažkokių „išplaukų“.
Kaip lengva užsimiršti, matant tokio užmojo statybas. Juk gerai, kad ne visus palietė krizė.
Kitas šios autorės tekstas
