Tai, kad jis vėluoja, tiesiog erzina. Visi žmonės, kurie dabar kalba apie Kremliaus kišimąsi į pernykščius JAV prezidento rinkimus, atrodo, mano, kad tai buvo pirmasis Rusijos politinio karo pavyzdys. Tiesą sakant, jis tebuvo naujausias ir pastebimiausias.
Užgrūdinti kovotojai už laisvę bei demokratiją Rusijoje ir šalia jos turėtų priminti savo jauniesiems sąjungininkams iš Holivudo ir kitur Amerikoje, kad per pastaruosius 25 metus buvo užpulta gausybė kitų šalių.
Be to, verta pažymėti, kad informacinio karo taktika, kurią Kremlius panaudojo Amerikoje, yra tik viena jo arsenalo dalis. Rusija jau seniai naudoja ištisą virtinę kitų taktikų prieš savo priešus: pradedant kariniu bauginimu, baigiant ekonominiu spaudimu, piktnaudžiavimu teisine sistema, kibernetinėmis atakomis ir režimo griovimu.
Visgi didžiausią nerimą kelia, kad Vakarų atsakas, nors ir pagirtinas, yra pasenęs. Pavyzdžiui, NATO atsibudo ir ėmėsi veiksmų Baltijos šalyse bei Lenkijoje. Ji sudarė planus nenumatytiems atvejams, dislokavo tame regione priešakines pajėgas ir reguliariai rengia pratybas. Tokiu būdu buvo sumažintas netikėtos ir sėkmingos rusų atakos pavojus. Be kita ko, buvo išsklaidytas mitas, kad rytinės sąjungininkės yra „antrarūšės“ NATO narės, kurių Aljansas esą nesiruošia ginti arba neturi tam pajėgumų.
Europos Sąjunga savo ruožtu rimčiau ėmėsi svarstyti energetinio saugumo klausimą. Monopolistinio ir korumpuoto Rusijos dujų eksporto verslo grėsmė buvo pradėta suvokti vos prieš 10 metų.
Dabar turime Šiaurės ir Pietų Europą jungiančius dujotiekius, o senųjų vien tik Rytus ir Vakarus jungusių dujotiekių poveikis jau baigia išblėsti. Trečiojo energetikos paketo dėka buvo išardytas Rusijos taikytas vertikalusis modelis. Be to, Konkurencijos direktorato pastangos privertė Maskvą atsisakyti savo politinės kainodaros, skirtingos kiekvienai šaliai.
Išties reikia padaryti dar daug kitų dalykų. NATO kol kas dar neišsprendė klausimo dėl oro erdvės gynybos Baltijos regione. Integracija su Švedija ir Suomija galėtų būti geresnė. Ukrainai reikia daugiau karinės pagalbos. ES neužblokavo Rusijos dujotiekio projekto „Nord Stream 2“. Be to, Bendrija daro sau gėdą, vengdama skirti pakankamai lėšų savo kovos su dezinformacija projektams.
Tačiau dar labiau nerimauju dėl lengvabūdiškos prielaidos, kad Kremlius žais tik tomis kortomis, kurias yra panaudojęs anksčiau, ir darys tai patogiu ir nuspėjamu būdu.
Pavojingos paskirstyto atsisakymo aptarnauti (DDoS) atakos, kurių metu serveriai bombarduojami daugybe užklausų, o tinklalapiai tampa neprieinami, 2007-aisiais sukrėtė Estiją, po metų – Gruziją. Nuo to laiko Rusija įvykdė daug sudėtingesnių kibernetinių atakų, tokių kaip 2015 ir 2016 metų išpuoliai prieš Ukrainos elektros tinklus.
Rusija taip pat atsisakė įsilaužimo ir informacijos nutekinimo technikos, pernai puikiai suveikusios Jungtinėse Valstijose. Anksčiau šiais metai, per Prancūzijos prezidento rinkimus, ji nebepasiteisino, o praėjusį mėnesį per visuotinius Vokietijos rinkimus – nė nebuvo išmėginta.
Taip pat išlieka tikimybė, kad Kremlius sukurstys maištą etniškai rusiškose Estijos ir Latvijos dalyse, tačiau manau, kad tai menkai tikėtina. Taip pat manau, kad mažėja tikimybės, jog Rusija kada nors įvykdys karinę operaciją, panašią į repetuotą šiemet per pratybas „Zapad 2017“.
Turėtume ir toliau stengtis mažinti tokių atakų riziką. Tačiau daug daugiau dėmesio reikėtų skirti naujų Rusijos taktikų nustatymui ir jų atrėmimui.
Vakarai šiuo atžvilgiu gana silpni: praleidome Rusijos kibernetines, energetikos, karines ir propagandos atakas. Turėtume kukliai vertinti savo galimybes, kad pastebėsime naują grėsmę dar prieš jai mums smogiant. Rekomenduočiau paklausyti priešakinio fronto valstybių patarimų. Kad ir ką Rusija bandys padaryti, tikriausiai ten tai bus pastebėta pirmiausiai.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
