Vakar jis norėjo, kad už šildymą mokėtume kaip visada – daug, labai daug. Šiandien sako, kad norėtų, jog mokėtume kaip skandinavai. Ar mums dar rūpi, ko jis norėtų? Meras, kuriam nepavyko tuo pačiu melu apgauti vilniečių antrą kartą per mažiau nei dešimt metų? Meras, kuriam meru būti liko mažiau nei dešimt mėnesių?
Konservatorių meras balsavo už tai, kad Vilniaus šilumos ūkio nuomos sutartis su Rubikonu būtų pratęsta dar 20 metų. Tokiam planui prieštaravo vilniečiai, nepritarė opozicija ir net pati mero partija. Galiausiai, nepritarė ir miesto Taryba.
Tačiau jis vis tiek nori. Brangiai apmokamų viešųjų ryšių specialistų pamokytas meras pabandė vilniečių prakeiktą vardą „Rubikonas“ pakeisti lietuvio ausiai mielesniu „skandinavas“.
Gali būti, kad tuoj Vilnių aplankys ir Jorgų, Andersonų, Eriksonų delegacija, pasiruošusi perimti Janukonio prancūzų valdomą miesto šilumos ūkį. Tas truputį pasilaužys ir galiausiai perduos: dar vienai savo dukterinei įmonei, tik jau skandinavišku pavadinimu.
Tada už šildymą mokėsime tarsi ir skandinaviškai, tačiau su tuo pačiu lietuvišku „abonentiniu“ antkainiu.
Tikimybę, kad taip atsitiks, iliustruoja Vilniaus mero noras bet kokia kaina ir kuo greičiau dar keletui dešimtmečių perleisti Vilniaus šilumos ūkį į verslininkų rankas. Tikėtina, vėl tiems patiems. Po vieno nepavykusio mero bandymo seka kitas. Nepateko pro duris – lipa per langą.
Paskutinius mėnesius miesto valdžioje skaičiuojantiems konservatoriams neturime leisti priiminėti strateginių sprendimų dėl ilgalaikių investicijų į Vilniaus šilumos ūkį. Tokius sprendimus daryti ir atsakomybę už tai turi prisiimti jau naujai rinkta miesto dauguma ir jos vadovai. Kurie, tikėkimės, „nelaipios per langus“, o aiškiai ir skaidriai priiminės sostinės gyventojams naudingus sprendimus.
