Labai keistu paradoksu virto gražus miesto valdžios sumanymas vieną iš Vilniaus gatvių pavadinti žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio vardu. Norėjosi kaip geriau, išėjo kaip visada – labai lietuviškai.
Pasirodo, miesto Taryba nežino, kaip taisyklingai rašyti Vilniaus gatvių pavadinimus.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija labai aiškiai nurodė, kad gatvių pavadinimai Lietuvoje rašomi lietuviškai. Ši taisyklė neturi nieko bendro su pavardžių rašymu dokumentuose, dėl ko pastaruoju metu daug diskutuojama.
Daug diskutuota ir dėl gatvių lentelių Vilniaus krašte, kur pavadinami dažnai užrašyti ne valstybine kalba. Pastarasis ginčas buvo niekam nereikalingas – supriešino gyventojus, o kai kam uždirbo politinių taškų, nors turėjo būti greitai išspręstas vietos lygmenyje.
Vilniaus miesto savivaldybės Taryba klausimą dėl L. Kačynskio gatvės atidėjo mėnesiui. Įdomu, kas per tą mėnesį pasikeis. O gal gatvė taip ir nebus pavadinta prezidento vardu?
Paprastai gatvės nusipelniusių asmenų garbei jų vardais vadinamos praėjus ilgesniam laukui po jų mirties. Taigi, šį kartą L. Kačynskiui jau daroma viena išimtis. Manau, šiai tikrai niekas neprieštarauja. Tačiau nereikėtų daryti dar vienos išimties.
Lenkijos žmonės neturėtų įsižeisti dėl L. Kačynskio gatvės Vilniuje, kaip nepyks ir dėl gruziniškais rašmenimis užrašytos jų prezidento pavardės Tbilisyje.
Evaldas Lementauskas, Partijos Tvarka ir teisingumas Atsakingasis sekretorius
