Jei gerbiame Konstituciją, yra tik vienas kelias plačiai atverti vartus dvigubai pilietybei - referendumas.
Mažai kas tikėjosi, kad prezidentas vetuos naująjį Pilietybės įstatymą (PĮ), o kai tai įvyko - kad Seimas neįveiks veto. Juk PĮ palaikė net 78 Seimo nariai, o įveikti veto būtų pakakę 71.
Beveik dvejus metus trukusiuose ginčuose dėl pilietybės išryškėjo du požiūriai. Pirmas: Konstitucija draudžia dvigubą pilietybę, išskyrus atskirus įstatymo numatytus atvejus; juos turi numatyti Seimas, bet dviguba pilietybė turi būti išimtis, o ne bendra taisyklė. Antros pilietybės nepageidautinumo nuostata Seimas vadovavosi ilgai, 1996 m. gruodžio 19 d. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme net įrašė, kad „kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai dvigubos pilietybės principus“ yra Lietuvai gresiančios rizikos veiksnys ir pavojus. Bet vėliau atsileido ir PĮ įtvirtino kone absoliutų leidimą turėti kiek nori pilietybių - niekur neemigravus!
Antras požiūris: globalizacija, lydima migracijos, mišrių šeimų gausėjimo ir kt., verčia keisti požiūrį į pilietybę ir dvigubą pilietybę leisti plačiau.
Tai fakto iššūkis teisei. Ar tas faktas neabejotinas? Ar mūsų piliečiai, išvykę gyventi į užsienį, turi tapti tų kraštų piliečiais, ir ar jei jie nebus ir Lietuvos piliečiai, niekada negrįš? Gal kaip tik priešingai? Kas verčia priimti kitos šalies pilietybę išvykus tik laikinai? Ir kas verčia išlaikyti politinę teisinę priklausomybę tai kitai šaliai sugrįžus? Tyrimų, kiek išeivių negrįš, jei neturės dvigubos pilietybės, ir kiek atsisakys kitos pilietybės dėl Lietuvos, nėra. Užtat sėkmingai painiojami trys netapatūs dalykai: pilietybė, gyvenamoji vieta ir tautybė.
Bet apsimeskime, kad tas faktas tikras. Kaip jį suderinti su teise? Victoras Hugo: „Teisės kova su faktu tęsiasi nuo visuomenės atsiradimo laikų. Užbaigti dvikovą, sulydyti tyrą idėją su žmogaus gyvenimo realybe, priversti teisę taikingai įsiskverbti į fakto sritį ir faktą į teisės sritį - štai išminčių darbas.“ Ir čia pat: „Vienas dalykas - išminčių darbas ir kitas dalykas -apsukruolių darbas.“
Konstitucija griežta, keisti viengubos pilietybės principą leidžia tik referendumu. Jei jis galėtų pavykti, būtų surengtas.
Seimas nuėjo kitu keliu - pabandė sumodeliuoti atskirus dvigubos pilietybės atvejus. Kai kas pavyko. Dvigubą pilietybę galės turėti sovietmečio tremtiniai, ikiokupacinio laikotarpio Lietuvos piliečiai, priėmę juos priglaudusių kraštų pilietybę, jų palikuonys bei šiandien airijose gimstantys mūsų piliečių vaikai, gimimu įgyjantys tų šalių pilietybę. Šių nuostatų prezidentas nevetavo. Ypač gerai, kad nebebus už borto paliekami užsienyje gimę vaikai - mūsų piliečiai, kuriuos savinasi kiti. Tokiai mūsų Konstituciją, pilietybę bei žmones žeminančiai situacijai reikėjo padaryti galą.
Naujasis PĮ - tai palopytas dar 1989 m. PĮ. Šiandien teisėkūros standartai kiti. PĮ turėtų ne prasidėti žodžiais „Lietuvos Respublikos piliečiai yra...“, o pirma apibrėžti reguliavimo sritį, santykį su kitais aktais, sąvokas. Teisinės technikos požiūriu PĮ išėjo ne kažin koks.
Bet gal jo turinys geras?
Prezidentas vetavo nuostatas, kad antrą pilietybę gali turėti lietuvių kilmės asmenys, tradiciškai gyvenantys šalyse, su kuriomis mus skiria valstybės siena (nes neaišku, kas čia laikytina tradiciškumu), taip pat kad anksčiau savo dvigubos pilietybės reikalus tvarkiusių, bet nespėjusių „laiku“ susitvarkyti asmenų pilietybės klausimai būtų sprendžiami pagal senąjį, antikonstitucinį PĮ. Pirmą iš tų nuostatų galima pataisyti: nesugebėta rasti vykusios formuluotės. Antrosios nuostatos antikonstitucingumas rėžia akį.
Maža to. Seimas pagal pageidavimų koncerto principą dvigubą pilietybę be išlygų leido visiems, kas priims ES ar NATO valstybės narės pilietybę. 30 valstybių, ir kokių! Tai ne išimtis, o nauja taisyklė, grindžiama ne teisiniu, o geografiniu kriterijumi. Prezidentas vetavo ir šią nuostatą, garantuotą kandidatę į Konstitucinį Teismą. Dr. Dainius Žalimas ją pakomentavo šitaip: Lietuvos pilietybė nuvertinama.
Išties PĮ buvo pripažinęs Lietuvos pilietybę net jos atsisakiusiems. Antai priimant JAV pilietybę reikia prisiekti: „Šiuo skelbiu ir prisiekiu, kad absoliučiai ir visiškai atsisakau ir išsižadu bet kokio lojalumo ir ištikimybės bet kuriam užsienio valdovui, monarchui, valstybei ar suverenui, kurio arba kurios valdinys arba pilietis aš ligi šiol buvau... „ Be to, turėjome vienašališkai pripažinti dvigubą pilietybę net tada, kai kita šalis, su kuria mes „dalijamės“ pilietį, mūsų pilietybės jam teisiškai nepripažįsta: kai kurios šalys užsimerkia, kad jų pilietis turi ir kitos valstybės pasą, bet jį traktuoja tik kaip savo pilietį. Paklauskite JAV pareigūnų, ką jie darytų, jei jų policija sulaikytų „Lietuvos-JAV“ pilietį ir mūsų konsulas norėtų jam suteikti konsulinę pagalbą. Man vienas atsakė trumpai: „Mandagiai atsisveikintume su jūsų konsulu“. O ką mes darytume su jų konsulu?
Ir dar. Nutarta, kad PĮ virs „laikinuoju PĮ“. Iki 2010 m. sausio 1 d. turės būti parengtas „iš esmės naujas, juridinės technikos reikalavimus atitinkantis PĮ“. Tad ginčų dar bus. Juolab kad po veto pažadėta imtis „atsakomųjų priemonių“ - rinkti išeivių parašus už dvigubą pilietybę.
Ką gi, visuomenės nuomonės verta paisyti. Ne vien išvykusiųjų, bet ir čia gyvenančiųjų. Jei gerbiame Konstituciją, yra tik vienas kelias plačiai atverti vartus dvigubai pilietybei - referendumas.
Juk net ir naujasis PĮ gali brangiai atsieiti - būtent čia gyvenantiems. Taip būtų, jei atsinaujintų restitucijos procesas: kadangi ikiokupacinio laikotarpio piliečiai nebediskriminuojami ir nebeskirstomi (kaip senajame PĮ) į etninius lietuvius ir „kitus“, bus aiškinama, jog tie „kiti“ negalėjo atgauti turto dėl to, kad Lietuva jiems, kitataučiams, buvo atėmusi prigimtinę teisę į pilietybę. Nežinia, kokia bus teismų praktika šiuo klausimu.
O gal dėl to taip pat rengiama kokia nors „atsakomoji priemonė“? Jei taip, norėtųsi žinoti, kam siųsti sąskaitą.
Egidijus Kūris, Vilniaus universiteto profesorius
