Vasarą LNK televizijos žiūrovams bus pristatytos naujos pernai nemažos sėkmės sulaukusio Egidijaus Knispelio kriminalinių laidų ciklo „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ serijos.
Į LNK televizijos eterį birželio 16 dieną su plačiausiai nuskambėjusiomis kriminalinėmis bylomis grįžta tiriamosios žurnalistikos veteranas E. Knispelis. Laidų ciklo autoriai žada pateikti netikėtumų.
Prisiminti Tulpinių žiaurumai
– Pernai pristatėte laidų ciklą „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ apie garsias Vilniaus ir Kauno mafijos gaujų, pakelių maniako, tėvažudystės, kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo bylas. Kokių istorijų žadate pristatyti šią vasarą? – „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo televizijos filmų ciklo sumanytojo žurnalisto E. Knispelio.
– Net keturios šio laidų ciklo dalys bus skirtos Panevėžio įvykiams. Kai miestas ant Nevėžio kranto buvo vadinamas Lietuvos Čikaga. Pasakosiu apie tą laikotarpį. Ir ne vien apie visą Lietuvą sukrėtusius ir šokiravusius įvykius: prokuroro Gintauto Sereikos nužudymą, policininko Sergejaus Piskunovo ir prokurorės Vidos Kazlauskaitės sušaudymus.
Lietuvoje nėra kito miesto, kur ant policijos komisariato ir prokuratūros pastatų sienų būtų pritvirtintos tokios atminimo lentelės: „Čia dirbo pareigūnas, nužudytas banditų...“ Ir tai – ne pokario laikai.
Tai – Panevėžys vos prieš dvylika metų. Bus ir apie garsiuosius tulpinius, ir verslininko iš Mažeikių Gedimino Kiesaus, jo sūnaus bei vairuotojo pagrobimą, pasibaigusį žudynėmis.
Taip pat pasakosiu apie Draučių kaimo tragediją. 1998-ųjų vasario 16-osios išvakarėse buvo iššaudytas visas kaimas Širvintų rajone. Kas ir kodėl tai padarė? Ar iš tiesų lietuvių nekenčiantis lenkas? Ta byla nepasiekė teismo.
Esu pirmasis ją perskaitęs žurnalistas. Negalėjau patikėti, kiek toje byloje dokumentų, liudijančių tautinę lietuvių ir lenkų tarpusavio neapykantą. Ir nedaug ką turinčių bendro su žudynių kaltininku. Nusikaltimas tilpo į tris bylos tomus. Tyrimui, ar ten buvo tautinio motyvo, prireikė septynių tomų.
Dvi ciklo dalys skirtos Jonaičių šeimos tragedijai. Galite klausti, ką dar naujo galima papasakoti šia tema? Mano manymu, svarbiausias vaikžudystės aspektas nebuvo aptartas.
Nei kaltintojai, nei Almos Bružaitės gynėjai nepakvietė į teismą psichoanalitikų, kurie paaiškintų, kokie žmonės priskiriami tam histrioniniam tipui, kuo jie kitokie, kaip supranta ir vertina gyvenamą aplinką? Daug psichologinio pobūdžio klausimų, į kuriuos liko neatsakyta. Kol į juos neatsakai, nesupranti, kodėl motina taip pasielgė.
Ekspertai parašė, kad A. Bružaitė pakaltinama, galėjo suprasti savo veiksmus. Jų niekas neklausė, ką reiškia tas histrioninio tipo asmenybės sutrikimas, ką jie diagnozavo. O tai labai svarbu.
Po konsultacijų šia tema su psichoanalitikais pradėjau rašyti scenarijų vaidybiniam kino filmui. Jis bus apie mus visus. Apie tai, kaip svarbu laiku išsiskirti. Yra dar dvi istorijos apie mirties bausmės vykdymą Lietuvoje. Ir dar viena, kurios net nespėjau pradėti montuoti.
Šokiravo kolegų interpretacijos
– Pastaraisiais metais apie A. Bružaitės bylą buvo sukurta daugybė laidų. Atrodo, kad apie šią kraupią istoriją jau viskas pasakyta. Bet ar jums pavyko atsakyti į pagrindinį klausimą, koks buvo tikrasis motyvas nužudyti du savo vaikus?
– Čia nėra taip, kad nužudė, nes bijojo, jog nepaliudytų. Kaip dažniausiai būna. Į šį klausimą atsakymas labai ilgas. Šiam esminiam klausimui išaiškinti skyriau atskirą ciklo dalį. Man apmaudu dėl paskleistų nepagrįstų įtarimų žudynėmis vyriausiajai Jonaičių dukrai Vaidai.
Tai yra kaip trečio tos šeimos vaiko naikinimas. Prie to labai prisidėjo žiniasklaida. Bandžiau paaiškinti, kodėl atsirado tie kaltinimai. Norint tai suprasti, neužtenka žinoti vien faktinę medžiagą.
Mafijos veikėjai nekomentavo
– Iš jūsų minimų istorijų – ir kadaise Lietuvą šiurpinę Tulpinių gaujos nariai. Ar teko pabendrauti su minėtos gaujos šulais, kurie po savo kruvinų „žygdarbių“ buvo nuteisti aukščiausia bausme ir atlieka bausmę Lukiškių mirtininkų kamerose? Kodėl nekalbinote jų artimo bendražygio – uostamiesčio mafijos legendos Sigito Gaidjurgio?
– Apie tulpinius bus pasakojama. Apie S. Gaidjurgį – ne. Norėjau su juo pasikalbėti. Norėjau išklausyti jo argumentus. Jis nepanoro. Kalėjimo administracijos man perduotas jo atsakymas buvo toks: „Kartą apie mane kalbėjo. Teisybės nepasakė.“
Iš tiesų prieš trejus metus esu vienoje laidoje įmontavęs trumpą epizodą apie jį. Cituodamas nuosprendį pasakiau, už ką jis buvo nuteistas. Ir pasakiau, kad jis pats visada savo kaltę neigė. Iš žinių reportažo įmontavau sakinį, kur jis teismo salėje žurnalistams kalba, kad, jo įsitikinimu, korumpuoti pareigūnai „jam nurašė“ neatskleistus nužudymus ir tuo būdu „išskalbė savo mundurus“.
Neįsivaizduoju, kaip dar objektyviau galima papasakoti apie žmogų, pagal tokį nuosprendį patekusį į Lukiškes.
Rinkdamas medžiagą apie Panevėžio įvykius kreipiausi į tulpinį Algimantą Vertelką. Atsakymas buvo neigiamas. Gaila. Neketinu jo ir jo draugų kaltinti. Tai padarė prokurorai. Norėjau labiau juos suprasti.
Vengia politinių temų
– Kodėl nepalietėte didžiulį atgarsį turėjusių politinio trilerio vertų istorijų? Iki šiol galutinai neatskleistas tilto per Bražuolę susprogdinimas, savanorio Juro Abromavičiaus nužudymas prie namų Kaune ar vis dar paslapties skraiste apgaubtų kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių drama.
– Politinio atspalvio temų vengiau. Politinių įvykių dalyviai yra patys nepatikimiausi kaip liudytojai. Reikia daug psichologinių žinių, kad galėtum „šifruoti“ jų parodymus. Ypač kai šnekini po daugelio metų. Taip atsitinka todėl, kad žmonės į politinio pobūdžio įvykius patenka vedami tikėjimo. Tikėjimas ir neapykanta dažnai trukdo realybę atpasakoti tikrosiomis spalvomis.
Tokių įvykių dalyviai visus skirsto į dvi stovyklas: mes ir mūsų priešai. Priešai yra tik juodi. Apie Sausio 13-osios įvykius būtina pasakoti. Tai, be abejonės, labiausiai Lietuvą sukrėtę įvykiai. Šiemet minėjome dvidešimtmetį. Apie tai daug rodyta per televiziją.
Nenoriu kartoti to paties.
Televizininkai siekia intrigos
– Kas pastaruoju metu jus nustebino iš Lietuvoje pasirodančių kriminalinių laidų, publikacijų, spaudos leidinių?
– Gaila, kad daugelis mūsų televizijų publicistinių laidų yra pagrįstos gandais, fikcija, o ne realia įvykių medžiaga. Ten labai daug to, kas turėtų dominti tik bulvarinių laikraščių leidėjus.
Su vienu garsių laidų autoriumi aiškinausi, kodėl jis parengė ir parodė laidas, kur A. Bružaitė teisinama tokiu būdu, kad įtarimai kristų ant jos dukters? Man paaiškino, kad jo tikslas buvo sukurti intrigą ir tai jam pavyko.
Jis tuo didžiuojasi, nes dabar apie tai kalba pusė Lietuvos. O kam rūpi, kaip buvo iš tikrųjų? Man rūpi, pasakiau. Tai tu ir paaiškink, atsakė.
Kalbant apie malonumą skaitant, norėčiau išskirti knygą „Tikroji Daktarų istorija“ apie Kauną ir garsią to miesto šeimą. Ją skaitydamas matai ir laikotarpio spalvas. Neapsiribota vien faktų protokolavimu.
Tik faktai:
Žurnalistas E. Knispelis 1990 metais baigė Vilniaus universiteto studijas.
Dar studijų metais už žurnalistinį darbą buvo apdovanotas išskirtine Jaunojo žurnalisto premija. Vėliau – Vito Lingio, „Auksinės bitės“ premijomis.
Kiek kartų dalyvavo visos Lietuvos televizijų publicistikos maratone „AdRem“, tiek kartų pelnė televizijos žiūrovų simpatijos prizą.
Dirbo dienraštyje „Respublika“. LTV rengė ir vedė populiarią tuo metu laidą „Nakviša“, LNK – „Atleisk“, „Nepriklausomą paieškų tarnybą“, „Kaip gyveni?“ 2003 metais didžiausio Lietuvoje spaudos leidinio apie televiziją skaitytojų išrinktas patikimiausiu televizijos laidų vedėju.
Daugiausia žiūrovų pernai prie ekrano sutraukusi ciklo „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ laida – Kupreliškio tragedija. Joje buvo pasakojama, kaip 1995 metais Biržų rajone sūnus nužudė motiną, patėvį, sesutę ir užbetonavo juos šulinyje prie namo.
