Aktorius ir režisierius Evaldas Jaras su kitais Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktoriais ruošiasi vienai išskirtiniausių šių metų premjerai - spektakliui “Daktaras Aiskauda”. Jos išskirtinumas - tai vienintelė šiais metais LNDT premjera patiems mažiausiems žiūrovams.
Teatras - ne kinas
“Daktarą Aiskaudą” režisuojantis E.Jaras pastebėjo, kad LNDT yra keli spektakliai vaikams, bet tik nedaugelis jų tinka ikimokyklinukams.
“Vienintelė “Raudonkepurė” tinkama 5-6 m. vaikams. Todėl “Daktarą Aiskaudą” pasirinkau kaip istoriją, kuri tinkama žaidimui scenoje sukurti. Tokia forma suprantama mažyliams ir juos supažindina su teatru. Nesiekiu konkuruoti su kinu, daryti specialiųjų efektų. Juk vaikai tam gali pasižiūrėti “Harį Poterį”. Jei būčiau mažas, tikrai išsižiojęs žiūrėčiau į tuos stebuklus. O tokie bandymai teatre vaikui dabar juokingai atrodytų. Todėl aš iškart atviromis kortomis, neapgaudinėdamas vaikų, pristatau jiems teatrą kaip kitokį meną, - aiškino E.Jaras. - Gražu pažiūrėti, kaip vaikas namuose pradeda žaisti, kuria istoriją pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis, įsivaizduodamas, kad jis keliauja, kad plaukia, kad patenka į Afriką. Taip ir mes dabar siekiame žaisti pasaką”.
Supažindina su klasika
Statydamas spektaklį vaikams režisierius ieškojo paprastos, suprantamos istorijos. Kaip “Daktaras Aiskauda” gali būti priimtas mažųjų žiūrovų, jis visų pirma patikrino su savo dukrele Marija. Nupirkęs knygelę, ją perskaitė ir pamatė, kad mažajai pasaka patiko.
E.Jaras iki šiol yra pastatęs 13 spektaklių vaikams. Tarp jų - LNDT vis dar rodoma “Raudonkepurė”, “Pepė Ilgakojinė”, ankstesni spektakliai “Čipolinas”, “Batuotas katinas”, “Buratino nuotykiai”, “Plėšikas Hocenplocas”.
Menininkas neslepia, kad mieliau stato spektaklius pagal kūrinius, kuriuos skaitydamas pats užaugo.
“Matau, ką mano dukra žiūri. Per televiziją ji mėgsta “Kempiniuką”, bet jai įdomu ir tai, ką aš pasiūlau. Nematau nieko blogo, jeigu siekiame šiai kartai neleisti užmiršti gerų anų laikų pasakų. Spektaklis neužsiima auklėjamąja, supažindinamąja funkcija, juo tiesiog skatiname vaikus pažinti teatrą ir paskaityti klasika tapusias knygas, - kalbėjo E.Jaras. - Be to, LNDT nėra vaikų teatras. Jeigu tai būtų specifinis teatras vaikams gali būti, kad repertuaras būtų formuojamas įvairesnis - jame būtų ir šiuolaikinių, ir klasikinių kūrinių. O dabar vaikams skirti daugiausiai keturi sekmadienio rytai per mėnesį. Kur kitur atėjęs rasi klasiką, kurią žinai? Juk yra ir daugiau kitų teatrų vaikams. Be to, aš ne vienintelis režisierius, kuriantis vaikams”.
“Mama, kada baigsis?”
Nors E.Jaras yra statęs spektaklių ir suaugusiesiems, sukūręs vaidmenų ir teatre, ir kine, kurti vaikams jam labai patinka dėl laisvės, žaismės, atsipalaidavimo. Paklaustas, ar mieliau statytų spektaklius vaikams ar suaugusiesiems, režisierius pabrėžė, kad ne publikos amžius lemiamas veiksnys, o spektaklio tema ir istorija. Juk ir vaikams galima pasakoti tas pačias istorijas su tomis pačiomis tiesomis kaip ir suaugusiems.
“Bet juk vaikai kritiškesni nei suaugusieji ir savo nuomonę rėžia iškart. Turbūt režisieriui didžiausia nelaimė išgirsti, kaip vaikas dar spektaklio pradžioje sušunka: “Mama, kada baigsis?” - “Respublika” teiravosi E.Jaro.
Tačiau jis tvirtino, kad niekada nebūna visiškai patenkintas galutinio spektaklio rezultatu, nes šis visada būna daugiau ar mažiau nutolęs nuo pradinės vizijos, dėl kompromisų su aktoriais, techninių niuansų.
“Manau, kiekvienas spektaklis vaikams turėtų būti skirtas konkrečiai amžiaus grupei. Normalu, jei tėvai atsiveda ikimokyklinuką į vyresniems vaikams skirtą spektaklį, kuriame daug teksto, jis ima nekantrauti. Todėl išgirsti nekantrias mažylių replikas skaudu tik tada, kai išgirsti jas iš to, kam spektaklis buvo skirtas, - prisipažino režisierius. - Kita vertus, vaikai pateikia netikėtumų. Pavyzdžiui, žinodami, kad spektaklį žiūrės viena klasė, pasirengiame - jokių pauzių, tempas, kad salė neišsisiūbuotų. Juk vaikas juoktis ir plepėti gali pradėti ne todėl, kad pačiam juokinga, o todėl, kad jo bendraklasis kvatoja. Bet būna ir taip, kad nusiteiki audringai salei, o vaikai sėdi ir ramiai žiūri. Reikia stengtis kvėpuoti tuo pačiu kaip salė arba bandyti priversti ją kvėpuoti tuo pačiu kaip tu”.
Zita VOITIULEVIČIŪTĖ
