Edmundai, dėl kokių priežasčių Jūs pasirinkote žurnalisto profesiją?
Jei atvirai, tai iš tiesų aš jos nesirinkau. Po mokyklos Kauno Technologijos universitete studijavau informatiką, tačiau šių studijų nebaigiau. Vienu metu supratau, kad noriu mokytis kitų dalykų. Tada įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistiką. Tai buvo mano pirmas sąlytis su žurnalisto gyvenimu.
Per daugelį metų dirbau ir radijuje, ir spaudoje, ir televizijoje. Projektai keitė vienas kitą, o aš vis labiau suprasdavau, kad man patinka tai, ką darau. Patinka tiek, kad norėčiau pasilikti ir tobulėti šioje srityje. Patinka tie, kad kasdien norėčiau sukurti kažką naujo, įgyvendinti projektus, kurių dar niekada nebuvau įgyvendinęs. Taip gimdavo vienas mano naujas projektas po kito.
Todėl jei dabar vėl tektų rinktis, neabejotinai vėl stočiau į žurnalistiką.
Į savo naujausią projektą – Prezidento rinkimų debatų laidą – buvote pasikvietęs dvi moksleives. Jos su Jumis praleido darbo dieną, stebėjo Jūsų darbą iš arti. Ar papasakojote joms, ką reiškią būti žurnalistu?
Taip, jos buvo projekto „Kam to reikia?!” dalyvės, norėjo pamatyti, kaip atrodo darbas žiniasklaidoje. Pasakojau joms, kad man žurnalistika yra bandymas prisidėti prie visuomenės ugdymo, galimybė prisidėti prie civilizuotesnės, racionalesnės diskusijos fomavimo. Manau, kad to labai reikia mūsų visuomenei, jos nariams. Manau, kad žurnalistai padeda žmonėms ne tik gauti informaciją, bet kartu ir padeda šią informaciją objektyviau įvertinti, suprasti, kai žmonėmis bando manipuolioti, kai nuo jų bando nuslėpti tiesą.
Todėl žurnalisto darbas yra ne tik faktų pateikimas, tačiau ir bandymas žmonėms padėti susivokti, kas yra teisinga, o kas ne, parodyti alternatyvas, galimybes racionaliau mąstyti ir, galiausiai, priimti savo apgalvotą sprendimą, kas jiems teisinga, o kas ne.
Labai svarbu, kad žmonės patys darytų apgalvotus sprendimus. Apie tai yra žurnalisto darbas. Manau, kad apie tai yra ir pati „Kam to reikia?!” iniciatyva – kad vaikai patys priimtų apgalvotus sprendimus, kokį darbą ateityje norėtų dirbti. Su mokslevėmis kaip tik kalbėjome, kad atėjus laikui apsispręsti dėl savo profesijos jos taip pat norėtų užsiimti panašia veikla.
O ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie dar tik renkasi savo profesiją?
Svarbiausia žiūrėti, ką kiekvienas žmogus labiausiai norėtų veikti. Suprantu, kad atlyginimas yra labai svarbus kiekvienos profesijos aspektas – juk pinigai suteikia laisvę rinktis. Tačiau karjeros pradžioje geriau apie tai negalvoti.
Geriau galvoti, kaip sau patinkančiame darbe kasdien nuveikti daugiau nei iš Tavęs reikalauja, kokios Tavo charakterio savybės Tau padeda kasdienėje veikloje, o kurios trukdo, kaip tai būtų galima pakeisti. Dar svarbu ir tai, kaip bendrauji su aplinka, su kitais žmonėmis, ko iš jų mokaisi ar kaip sugebi perteikti informaciją.
Todėl be įgytos profesijos ar išsilavinimo man dar labai svarbus ir žmogaus ugdymas. Svarbu ne tik, ką nori dirbti, bet ir kokiu žmogumi nori būti – Tavo verybių sistema, Tavo bendravimo būdas, pamatas, kurį atsineši iš aplinkos, iš savo šeimos.
Jei manęs mano vaikai kada paklaus, kokią specialybę pasirinkti, aš, žinoma, jiems patarsiu, tačiau man daug svarbiau, kad kiekvienas iš jų jaustųsi laisvas ir brandus žmogus. O kada jis atras savo tinkamą kelią, tai tik laiko klausimas. Daug svarbiau, kad sprendimas būtų tinkamas jam pačiam.
Ačiū Jums už pokalbį.
„Kam to reikia?!“ yra programa, prie kurios prisijungę suaugusieji visoje Lietuvoje padeda mokiniams sužinoti apie tai, ką jie dirba.
Suaugusieji važiuoja į mokyklas pasakoti apie savo profesiją, priima mokinius į savo darbą vienai dienai „šešėliauti“ arba pasikviečia į ekskursiją į įmonę ar organizaciją pasižiūrėti, kaip ten vyksta darbai. Prieš trejus metus šią programą pradėjo „Swedbank“ ir „Omnitel“, o šiandien prie jos prisijungusios daugiau nei 200 įmonių bei 700 mokyklų. Visi, kuriems rūpi apgalvoti vaikų pasirinkimai, gali prisijungti prie „Kam to reikia?!“ internete, www.kamtoreikia.lt
