• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

LRT televizijos laidų vedėjas, žurnalistas ir prodiuserių kompanijos „Media 3“ vadovas Edmundas Jakilaitis prisipažįsta, kad jam didžiausia žurnalistinio darbo vertybė – pažintys. „Dabar eidamas Gedimino prospektu sveikinuosi su kas penktu žmogumi“, – šypteli jis.

LRT televizijos laidų vedėjas, žurnalistas ir prodiuserių kompanijos „Media 3“ vadovas Edmundas Jakilaitis prisipažįsta, kad jam didžiausia žurnalistinio darbo vertybė – pažintys. „Dabar eidamas Gedimino prospektu sveikinuosi su kas penktu žmogumi“, – šypteli jis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– LRT televizijoje po pertraukos pasirodėte šių metų pavasarį. Kas jus atviliojo į nacionalinį kanalą?

REKLAMA

– Atėjau čia iš „Lietuvos ryto“ televizijos, kur išdirbau aštuonerius su puse metų – nuo žurnalisto iki vadovo. Norėjosi pakeisti darbo profilį ir realizuoti didesnius sumanymus, kuriems LRT televizija buvo bene geriausia vieta. Nors turėjau ir kitokių pasiūlymų, patraukliausias man pasirodė būtent šis – visuomeninis transliuotojas turi didesnes galimybes.

REKLAMA
REKLAMA

– Maloniau sugrįžti ten, kur jau viskas žinoma, ar bandyti naują vietą?

– Galima sakyti, jog aš jau esu buvęs visur. Tik Baltijos televizijoje nesu dirbęs, bet dabar juk tai – LNK televizijos, kur esu išdirbęs aštuonerius metus, padalinys. TV3 televizijoje esu dirbęs prodiuseriu. Tad visi pagrindiniai kanalai man yra žinomi.

– Į LRT televiziją sugrįžote po pertraukos. Ar radote ją pasikeitusią?

– Žinoma. Man ypač daro įspūdį tai, kad LRT televizija, nepaisant per krizę drastiškai sumažinto valstybinio finansavimo, sugebėjo išlaikyti ganėtinai kokybiškas laidas. Šioje televizijoje matau tik nuolatinį gerėjimą ir dideles ambicijas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– LRT televizijoje turite ne vieną laidą. Kuri reikalauja iš jūsų daugiausia pastangų?

– Šiuo metu čia vedu kasdienę aktualijų laidą „Dėmesio centre“, trečiadieniais – projektą „Lietuva gali“, taip pat esu Ritos Miliūtės vedamos laidos „Teisė žinoti“ prodiuseris ir „LRT ekonomikos forumo“, rengiamo kartą per mėnesį, vedėjas. Be abejo, didžiausių pastangų reikalauja kasdienė laida „Dėmesio centre“. Stengiuosi jai labai gerai pasirengti, susipažinti su visa prieinama informacija, kad galėčiau, kaip sakoma, ne slysti paviršiumi, o giliau pažvelgti į problemos esmę. O tai, aišku, užtrunka.

REKLAMA

– Su kokiais iššūkiais susiduriate kurdamas savo laidas?

– Seniau tekdavo stipriai įkalbinėti žmones, kad jie ateitų į laidą. Dabar tokios problemos nėra – eina visi, išskyrus prezidentę Dalią Grybauskaitę. Girdėjau, kad ji bijo, nes jai patinka patogūs padlaižūniški klausimai, o ne normali žurnalistika. Kadangi šiandien tokios problemos lyg ir neliko, tai didžiausias iššūkis – kuo geriau pasiruošti.

REKLAMA

– Niekada nesusidūrėte su tokia situacija – pažadėjo ateiti, tačiau užgėrė ir net nepranešė?

– Pavartojote labai gerą žodį – „užgėrė“. Nesakysiu pavardės, tačiau buvo toks atvejis. Laukėme pašnekovo. Likus 20 minučių iki eterio jo vis dar nebuvo. Liko penkios minutės – jo nematyti. Tik kitą dieną gavau iš jo žinutę, jog prieš laidą jis labai jaudinosi, išgėrė raminamųjų ir užmigo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Visuomet numatote ir atsarginį variantą nenumatytiems atvejams?

– Atsarginio varianto neturiu, bet tokiu atveju pašnekovu taptų kas nors iš LRT žmonių. Ten tikrai yra vaikščiojančių enciklopedijų ir pakviesti būtų ką. Buvo atvejis, kai skambinau vienam žmogui. Sakiau: „Sudegiau, gelbėk mane.“ Paprašiau, jog po šešių minučių ateitų į studiją. Aišku, laiku jis nesuspėjo. Jo laukdami rodėme reklamą.

REKLAMA

– Ar niekuomet nebūna sunku surasti tikrai dėmesio vertą aktualiją, ypač kai politinis gyvenimas atrodo labai vangus?

– Būna tokių atvejų, kad nėra tokio įvykio, apie kurį visi informacijos portalai rašytų pirmosiose pozicijose. Tuomet pasiieškau kokios nors ilgesnio laiko aktualijos. Tai nėra itin sunku. Paprastai apie 12 valandą jau būnu radęs temą. Tačiau daugybę kartų buvo nutikę taip, kad likus valandai iki eterio tekdavo skambinti pašnekovams, su kuriais buvo sutarta, ir atsiprašinėti, kad pasikeitė laidos tema.

REKLAMA

– Kokiomis temomis jums pačiam lengviausia diskutuoti?

– Sunkiausia kalbėtis tomis temomis, kurios nesusijusios nei su politika, nei su ekonomika. Ko gero, kultūra yra toji sritis, į kurios temas turiu labiau pasigilinti. Nesu didis šios srities žinovas, tačiau man didelis malonumas kalbėtis su Gintaru Rinkevičiumi, Arūnu Gelūnu, Jonu Vaitkumi, Algirdu Kaušpėdu ar Andriumi Mamontovu, nes jie kultūros problemas mato kitokiu aspektu. Sportas man – ganėtinai paprasta tema, nes juo domiuosi. O politikoje man viskas aišku. Matyt, čia visiems viskas aišku, nes tai tokia paprasta ir primityvi sritis, kurioje specialistu nereikia būti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Ar pašnekovai dažnai paprašo, kad jiems neužduotumėte nepatogių klausimų?

– To jie neprašo. Dauguma mano pašnekovų yra žmonės iš viešosios erdvės, jau ne kartą anksčiau dalyvavę mano laidose. Tad su jais jau yra užsimezgę tam tikri santykiai. Pakviesti į laidą, jie paprašo ne klausimų, o temų, kuriomis laidoje bus kalbama. Pateikdamas jiems konkrečius klausimus rizikuotum likti melagis, nes laidoje gali kilti ir toks klausimas, kurio nebuvai iš anksto pateikęs.

REKLAMA

– Kokie žmonės jums yra geriausi pašnekovai?

– Man patinka kalbinti tuos žmones, kurie yra asmeniškai susidūrę su problema. Tarkime, kalbant apie alkoholizmą, daug įdomiau kalbinti šią problemą sprendžiantį buvusį alkoholiką. Šiuo atveju tikrai įdomiau kalbinti tą, kuris buvo paslydęs, o ne tą, kuris į šį dalyką žiūri tik kaip į visuomenės bėdą.

REKLAMA

– Kokių profesijų žmonės – didžiausi plepiai?

– Dievas nieko plepesnio už politikus nėra sukūręs. Tai plepių, tauškalių profesija. Žmonės politikoje dažniausiai yra orientuoti į procesą, o ne į rezultatą. Politikams svarbu veikti, siekti ir nebūtinai nuveikti ar pasiekti.

– Ar galite paminėti keletą pavardžių veikėjų, kurie būdavo dažniausi jūsų svečiai?

– Daugiausia kartų mano laidose yra dalyvavę to laikotarpio ministrai pirmininkai, nes su jais yra apie ką pakalbėti. Iš politikos apžvalgininkų dažniausiai kviečiuosi tuos, kurie pasižymi žodžio galia, pavyzdžiui, Rimvydą Valatką.

REKLAMA
REKLAMA

– 2002 metais Baltuosiuose rūmuose kalbinote Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą George`ą Bushą. Ar susitikimai su pasaulio garsenybėmis įsimena ilgam?

– Taip nepasakyčiau, nors tuo metu atrodė gal ir taip. Aš esu kalbinęs ir Jasirą Arafatą, kažkaip atsidūrusį Lietuvoje ir susitikusį su tuomečiu prezidentu Valdu Adamkumi. Tas dešimties minučių pokalbis akis į akį gal net paliko didesnį įspūdį nei susitikimas su G. Bushu, nes J. Arafatas – vienas žymiausių XX amžiaus politikų.

– Kokias dar garsenybes jums būtų labai įdomu pakalbinti?

– Visada sakiau, jog labai norėčiau apie Sausio 13-osios įvykius pakalbėti su tuomečiu SSRS prezidentu Michailu Gorbačiovu. Esu dėjęs nemažai pastangų, tačiau stipriai abejoju, ar šiai mano svajonei bus lemta išsipildyti.

– Kokios žurnalistinės nuostatos jums svarbiausios?

– Savo veikloje visuomet stengiuosi vadovautis paprasčiausiais bendražmogiškais principais, sutampančiais su žurnalistų etikos kodekso normomis. Kartais, siekiant gauti tam tikros informacijos, tenka naudoti ir nekonvencines priemones, apsimetinėti, ne iki galo pasakyti. Kalbant apie laidas, nemanau, kad jos būna objektyvios. Aš juk nesu žinių reporteris. Turiu savo poziciją visais klausimais ir nesistengiu jos pudruoti. Gal žiūrovams ir susidaro įspūdis, kad esu liberalių pažiūrų žmogus, bet tai nereiškia, jog esu tolerantiškas korupcijai ar nepadorumui. Esu liberalas labiau pasaulėžiūros, o ne partine prasme.

REKLAMA

– Kokie televizijos žmonės jums labiausiai imponavo, kai dar buvote vaikas?

– Be tetos Betos, mano vaikiškuose prisiminimuose nelabai kas daugiau ir išlikę. Kai jau pradėjau sąmoningai vartoti viešąją informaciją, man pagrindinis dalykas buvo LTV „Vakaro žinios“, kurias tuo metu vedė Darius Lukoševičius ir Nemira Pumprickaitė. Dar jauni „piemenys“ buvo Rokas Žilinskas ir Rokas Petkevičius, Edita Mildažytė jas taip pat skaitydavo. Visada stengdavausi pažiūrėti.

– Ar įklimpęs į televiziją galite sakyti, jog esate atradęs save?

– Visiškai. Daugiau nieko kito ir nenoriu. Televizija – daugialypė sritis, kurioje yra daug ką veikti net nebūnant ekrane. Man apskritai patinka kurti vaizdo turinį, ir visai nesvarbu, ar televizijai, ar interneto puslapiams, ar planšetiniams telefonams, ar „Maximoje“ prie kasų. Esu gana neblogas šios srities žinovas. Tad kam daryti tai, ko nemoki, jei gali daryti tai, ką moki?..

– Aktualijų žanro laidose atsidūrėte atsitiktinai ar toks buvo jūsų siekis?

– Aš net mokykloje buvau visuomeniškas žmogus. Politologija, istorija man visuomet rūpėdavo labiausiai.

– Ką gero jums kaip žmogui davė tokia žurnalistika?

– Matyt, didžiausia vertybė – pažinčių gausa. Dabar eidamas Gedimino prospektu sveikinuosi su kas penktu žmogumi. Aš esu aktyvus bendrautojas. Klausyti kitų man patinka labiau, nei pačiam pasakoti. Vienas kolega man sakė, kad jeigu telefono adresatų sąraše yra tūkstantis telefono numerių, tikrai nėra reikalo megzti naujas pažintis. Mano telefone jų jau tikrai daugiau, o artimų žmonių numerių net nesu įsivedęs, nes moku juos mintinai.

REKLAMA

– Dažnai manoma, kad rimtosios žurnalistikos atstovai – labai rimti, gal net oficialūs žmonės. Ar galite taip pasakyti apie save?

– Man atrodo, kad aš nesudarau labai oficialaus žmogaus įvaizdžio. Nevengiu ir iš savęs pasijuokti laidose, ir prisipažinti, ko nežinojau, ar dar kokių dalykų pasakyti. Nemanau, kad mane laikytų labai rimtu. Nesu aš per daug rimtas, nesu ir per daug kvailas.

– Ar jums įdomios bulvarinės naujienos?

– Labai. Anksčiau buvau ne vienos bulvarinės laidos prodiuseris. Nesu aš jau toks visiškai „nusausėjęs“. Man patinka idėjos, vizijos, vertybės. Man įdomu pasiskaityti apie kitų žmonių gyvenimus. Tokių žurnalų specialiai neskaitau, tačiau pasidomiu tokiais dalykais bent juos pasklaidydamas.

– Esate studijavęs Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Negalvojate kada nors ir pats nerti į politiką?

– Kol kas ne. Nebent ta veikla būtų atsieta nuo politinių partijų. Jeigu kada nors gyvenimas man lemtų sugrįžti į gimtąjį Kauną, norėčiau ten įsitraukti į kokią nors visuomeninę veiklą. Man labai skauda dėl to, kad toks simpatiškas miestas vis atitenka į kvailių, beviltiškų nemokšų rankas. Kaunui labai nepasisekė dėl savos valdžios. Nebijau to sakyti garsiai.

REKLAMA

– Jūsų projekto „Lietuva gali“ tikslas – parodyti, kad ir Lietuvoje galima gerai gyventi ir turint galvą ant pečių nėra reikalo emigruoti svetur. Ar jums pačiam gera Lietuvoje?

– Man labai gera Lietuvoje. Viskas čia man patinka. Tik vasara galėtų būti ilgesnė. Apie jokią emigraciją niekada net nebuvau susimąstęs. Iš tiesų man būtų įdomu kurį laiką pagyventi svečioje šalyje ir padirbėti kokį nors nuo profesijos neatitrūkusį darbą. Tačiau aš taip gerai nemoku užsienio kalbų, ir šiam sumanymui, matyt, nebus lemta išsipildyti. Nebent likti už kadro...

– Kaip reaguotumėte, jeigu jūsų vaikai Barbora ir Bernardas vieną dieną pasakytų: „Mums čia neįdomu, mes emigruojame.“

– Nesu iš tų, kurie nuolat kartoja, kad pasaulis – globalus ir galima važiuoti, kur nori. Aš diegiu savo vaikams didelę meilę tėvynei. Apie tai mes dažnai šnekame. Man būtų skaudu išgirsti, kad vaikų gyvenime niekas nesieja su Lietuva. Laikinai išvykti padirbėti, pasitobulinti būtų kitas reikalas. Tačiau ant visko nusispjauti ir išvykti daryti to, kas tėvynei neatneštų jokios naudos, man būtų sunkiai suvokiamas dalykas.

– Jūsų žmona Rasa šiuo metu dirba Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai spaudos atstove. Kitaip sakant, abu esate arti vienas kito profesijos. Ar namuose dažnai aptarinėjate gyvenimo aktualijas?

REKLAMA

– Labai dažnai pasikalbame, aptarinėjame, papolitikuojame. Dažniausiai pasišnekame apie tai, kas tėvynėje yra kvailas ir kas – protingas.

– Ir kokių daugiau randate?

– Dažniausiai – kvailių.

– Kur neriate, kai pavargstate nuo politikos ir politikavimo?

– Šiandien plaukiosiu burlente Elektrėnų mariose. Visai neseniai atradau šį malonumą. Net pyktelėjau ant savęs, kad anksčiau to nemokėjau. Tai pramoga, kuriai nereikia kolektyvo, ja gali mėgautis ir vienas. Labai geras poilsis, puikus smegenų „išvalymo“ būdas. Jau daugybę metų su draugais žaidžiu tenisą. Turime įkūrę teniso klubą. Dar man patinka bitės. Sodyboje Švenčionių rajone turiu avilių. Tad namuose smaližaujame nuosavą medų. O kai geras oras, visa šeima dažniausiai važiuojame dviračiais. Gyvename senamiestyje. Kai vaikai užmiega, su žmona keletą kartų per savaitę išeiname valandai pasivaikščioti po miestą. Ypač žiemą smagu – gatvės apšviestos, nė gyvos dvasios nematyti, tikra ramybė ir palaima.

Laimius Stražnickas, „Savaitė“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų