Kai kalba pasisuka apie tai, kas vertinga žmogui, visada tikiesi išgirsti, kad šeima, namai, tėvynė, pagarba, dvasingumas, nekaltybė ir pan. vis dar yra vertybės, o tai išgirdęs nusiramini. Todėl iš pažiūros visai ramus pokalbis su Vilniaus universiteto profesore Evalda Jakaitiene truputėlį pribloškė. Nesumeluotu tikrumu ir drąsiu žvilgsniu į realybę.
Mat kalbėdama apie vertybes, profesorė nė neketino slėptis po trafaretinėmis mintimis ir šalia visų jau šimtus kartų girdėtų bei apkalbėtų vertybių prisiminė ir tokias vertybes kaip verslumas, pinigai ir netgi... seksualumas. „Gyvename vertybių perkainojimo laikotarpiu“, - išskirtiniame interviu „Žalgiriui“ pabrėžė ji.
- Kokiomis nuotaikomis, kokiais rūpesčiais gyvenate, profesore?
- Mano nuotaikos neblogos, nes nesu įstatyta į jokius oficialios veiklos rėmus, iš kurių negali išsisukti, ir šiuo metu darau tai, kas man teikia malonumą - sėdžiu prie raštų ir knygų. Tiesa, rūpesčių rūpestėlių niekada netrūksta, bet, ačiū Dievui, jie niekada neužgožia to, kas malonu ir gera.
- Ką tik praūžė dar vieni „Respublikos” nacionalinių vertybių“ apdovanojimai, tad noriu pakalbėti su Jumis apie vertybes ir tai, kas vertinga šiuolaikiniam žmogui. Kadangi esate kalbininkė ir gyvenate žodynų karalystėje, pradėsiu nuo labai paprasto klausimo - kas slepiasi po žodžiu „vertybė“?
- Pasakyti vienu sakiniu, kas yra vertybė, tikrai nėra paprasta. Manau, kad vertybės formuojasi per daugelį metų tam tikrų žmonių kolektyve, tam tikroje aplinkoje, o kadangi net ir tos pačios tautos žmonės, jų siekiai ir pasaulio supratimas gerokai skiriasi, tai ir vertybės susiformuoja toli gražu nevienodos. Jos priklauso nuo to, kaip žmogus žiūri į gyvenimą. Jei gyvenimas žmogui baigiasi buitimi, susiformuoja vienos vertybės, jei į gyvenimą žiūrima kaip į dvasios reiškimosi formą - kitos.
- O kalbiniu požiūriu lengva išanalizuoti žodį „vertybė“? Kokia to žodžio kilmė?
- Nesunku. (Šypsosi - red.) Lietuvių kalboje gerai žinomas būdvardis vertas (beje, tai senas paveldėtas žodis), iš kurio ir sudarytas daiktavardis vertybė. Vadinasi, vertybė yra tai, kas yra verta, tai, kas yra vertinga, kuo galima didžiuotis. Kalbiniu požiūriu šį žodį nesunku paaiškinti, kur kas sunkiau paaiškinti, koks yra šio žodžio turinys. Mat čia jau ne tiek kalbos, kiek pasaulėžiūros ir pasaulėjautos, mąstymo ir supratimo reikalas.
- Skaičiau, kad mūsų kalboje yra apie 1500 žodžių, kuriais apibūdinamos įvairiausios vertybės - sąžiningumas, darbštumas, šeima ir pan. Kiek jūs, kaip kalbininkė, suskaičiuotumėte tokių žodžių?
- Žinote, čia išties reikėtų skaičiuoti, o aš niekada to nedariau! Neskaičiavusi galėčiau pasakyti, kad tikriausiai daug... Be to, reikia žinoti, ką vertybių matu matuojame. Jeigu žmogų - bus minimos vienos vertybės, jeigu jo kūrinius - kitos, o jei tai, kas susiformavo per amžių amžius ir būdinga visai tautai - dar kitos... Ir jų visų pavadinimų susidarytų gana daug...
- Teigiama, kad vertybės kinta ir vienu ar kitu laikotarpiu vienos užgožia kitas. Galėtumėte pasakyti, kas šiuo laikotarpiu yra vertinga? Kokiomis vertybėmis jis išsiskiria nuo kitų istorinių laikmečių?
- Dabar Lietuvoje formuojasi ne vertybinės, bet vadybinės nuostatos. Štai atsirado tokia vertybė, kaip verslumas. Anksčiau ji mūsų tautai lyg ir nebuvo labai būdinga, o dabar mūsų visuomenė, pasirodo, ypač vertina tuos, kurie sugeba verstis, apsukriai suktis, rodyti iniciatyvą. Ir tai tikrai nėra dėmesio nevertas dalykas. Žinoma, kai šie polinkiai perdėti, kai visa žmogaus veikla orientuojama vien į pelną, pinigą, tik į savo paties gerovę, vieno žmogaus verslumas gali sužlugdyti kitus. Tačiau sugebėjimas šiame gyvenime išsilaikyti pačiam ir padėti kitiems vis dėlto yra vertybė.
- Žinodama šio laikotarpio vertybinę skalę, kaip jį pavadintumėte?
- Sunku rasti vieną žodį, bet dar ir dabar galėčiau jį pavadinti vertybių perkainojimo laikotarpiu, kai dalis pamatinių vertybių išlieka (jų laikomės ir galbūt laikysimės), tačiau formuojasi naujos. Ne viskas tame vertybių perkainojime yra teigiama. Tai, kas dabar tampa naujomis vertybėmis, man ir daugeliui mano kartos žmonių ne visada priimtina, bet kas žino, kaip tos naujos vertybės vėliau bus kotiruojamos?
- Ir kokios naujos vertybės jums nepriimtinos?
- Tokių galima būtų paminėti ne taip jau mažai. Pavyzdžiui, man nepriimtina ir netgi juokinga tokia vertybė, kaip nuolat eskaluojamas moterų ir vyrų seksualumas. Taip, tai tikrai svarbus dalykas privačiame gyvenime. Bet juk tai labai intymu, kam apie tai trimituoti visiems? Dar vienas dalykas - jėgos kultas. Juk daug kam fizinė jėga, galėjimas kitą palaužti, užgniaužti darosi taip pat didele vertybe. Bet ar ne dėl to taip daugėja smurto privačiame gyvenime, ar ne todėl tokie žiaurūs darosi mūsų vaikai?
- Kaip jums atrodo, nuo kokių grėsmių žmonės turėtų labiausiai ginti mūsų visuomenę? Dabar kaip grėsmė dažnai minimas globalizmas...
- Bėgsime nuo globalizmo ar ne - vis tiek nepabėgsime. Mus supa platus ir didelis pasaulis, jis darosi atviresnis ir mes turime išmokti iš jo atsirinkti tai, kas vertinga. Ir, be jokios abejonės - išlikti savimi.
- Kaip jums atrodo, kokios reikia ir ar apskritai reikia kažkokios jėgos, kad mūsų, lietuvių, tautoje atsirastų pusiausvyra?
- Aš nežinau, ar yra tokia jėga, kuri galėtų tai padaryti... Sunku ką nors pasakyti apie visą tautą, nes ji nėra vienalytė ir jai nepritaikysi vieno pusiausvyros modelio. Tačiau žmogus turi ieškoti atsvaros blogiui. Kur ji - taip pat sunku pasakyti nežinant konkrečių duomenų. Ją galima rasti ir savyje, ir šeimoje, ir knygose, ir maldoje. Bet jei randi, tai - jau didis dalykas.
- O kas pajėgus paveikti visuomenę ir jos nuomonę, formuoti vertybes ir ateitį? Gal vertybes galima formuoti prievarta? O galbūt čia vis dar svarbūs menas, kultūra ir panašūs dalykai?
- Prievarta vertybių nei sukursi, nei atkursi. Tačiau būtų labai liūdna, jeigu nieko nebūtų galima padaryti ir viskas ristųsi kūliavirsčia. Nors mūsų visuomenė ir įvairialytė, nors nesutariama net ir dėl pamatinių vertybių, aš vis dėlto tikiu ateitimi. Apie vertybes reikia kalbėti, apie vertus dėmesio ir pagarbos dalykus būtina vienokia ar kitokia forma diskutuoti ir visiems ieškoti bendros kalbos. Inteligentų, kultūros ir meno žmonių priedermė yra nuolat judinti žmones. Tiesa, dabar tie visuomenės judintojai šiek tiek pastumti į šoną, nelabai kas tenori jų klausyti. Jie buvo labai aktyvūs prieš 20 metų, tačiau dabar atsidūrė nuošalėje. Nežinau, kodėl ir kas juos nustūmė. Gal politikai? Gal jų pačių jautrumas? Bet aš vis tiek manau: kas, jei ne jie gali parodyti visuomenei gerumo, meilės, pagarbos žmogui, kūrybiškumo vertę?
- Švenčiame nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 20-metį. Ko palinkėtumėte sau, mūsų skaitytojams ir visiems Lietuvos žmonėms?
- Tikėjimo žmogumi. Tikėjimo ateitimi. Nepameskime, neišmėtykime to, ką dar turim. Žinokime, ko norime, ko siekiame, supraskime savo siekių vertę. Ir neužmirškime, kad be aktyvios veiklos, rimto darbo vargu ar ko nors pasieksime.
- Ačiū už pokalbį.
Ramunė HAZIR
