Moteris iš turtingos, problemų kupinos šeimos. Motina, vaikus su tėvu palikusi dėl alkoholio, pamotė, tapusi vėžio auka. Sunkiais nusikaltimais įtariamo tėvo teismai. Du sūnūs, meilė ir dvejos skyrybos. Su antrojo vaiko tėvu – praėjus vos mėnesiui po sūnaus gimimo. Pavydas ir apkalbos dėl spartaus kilimo karjeros laiptais. Ilgametė draugystė su užsienio milijonieriumi ir sąsajos su garsiais Lietuvos vyrais. Aktorė, televizijos ir radijo laidų
vedėja, jėgas išbandžiusi tiek dainų, tiek šokių projektuose. Eglė Jackaitė neabejotinai galėtų rašyti memuarus, nors apie tai kol kas negalvoja.
Dabar Eglei Jackaitei svarbiausia – sėkmingai grįžti į teatro sceną po dvejus metus trukusios motinystės
pertraukos. O į teatrą aktorė įsiveržė kaip viesulas: jai pasiūlytas daugelio aktorių trokštamas Džuljetos vaidmuo.
Nori ne tik vaiko, bet ir šeimos
Ką jums suteikė motinystė?
Nenupasakojama. Tai – palaima, labai stiprus, su niekuo nepalyginamas jausmas. Meilė vaikui – besąlygiška.
Kad ir kas nutiktų, vaikas yra vaikas. Pagimdžiusi supranti, kad jį mylėsi visada, kad ir kur suktųsi jo ar tavo gyvenimai.
Tarp jūsų sūnų nemažas amžiaus skirtumas. Kuo tai naudinga jums ir vaikams?
Skirtumas išties nemažas, tačiau turėti brolį ar sesę – labai gera. Sakau iš patirties. Pati augau didelėje šeimoje. Labai džiaugiuosi, kad turiu du vaikus, gal kada nors susilauksiu ir trečiojo.
Antrojo vaiko motinystės patirtis – visai kitokia, palyginti su pirmagimio laukimu prieš penkiolika metų. Turiu daugiau kantrybės, jaučiu daugiau atsakomybės, bet tikrai ne mažiau meilės.
Kaip suderinate motinystę ir darbus? Juk vien dėl šokių projektų tenka nemažai važinėti po Lietuvą.
Tai nėra taip sudėtinga. Tiesioginis šokių filmavimas Vilniuje vyksta tik vieną savaitės dieną – šeštadieniais. Sekmadieniais jau būname Klaipėdoje. Čia ir repetuojame. Mažasis nuolat su manimi. Kol vyksta filmavimas, jį
pažiūri močiutė ar tėtis. O paauglys jau yra pakankamai savarankiškas ir pusantros dienelės gali pabūti be mamos.
Ar vyresnėlis jau išmoko pagelbėti prižiūrėti mažąjį broliuką?
Savaime suprantama, kad jis padeda – juk kas dieną būname kartu. Daugiausia laiko su vaikučiu, žinoma, praleidžiu aš, tačiau sūnui taip pat yra ką veikti.
Jūsų šeimos situacija visuomet buvo gana sudėtinga. Ar manote, kad asmeniniai vaikystės išgyvenimai lemia sūnų auklėjimą?
Lemia ar nelemia... nežinau. Kai kas nors įvyksta, tiesiog priimi, susitaikai ir gyveni toliau. Labai svarbu vaikams būti ne tik mama, bet ir drauge. Būtina kalbėtis, nenutolti, nes kitaip gali prarasti ryšį ir vėliau taisyti bus per vėlu. Svarbu nepraleisti lemtingų akimirkų, skirti laiko. Vaikas – besiformuojanti asmenybė, tad reikia atsižvelgti į jo
nuomonę, išklausyti mintis.
Manau, kad tai, ko vaikystėje negavau pati, ypač noriu duoti savo vaikams. Žinoma, nesu vienintelė – visos mamos savo vaikams nori geriausio. Ar pavyksta – kitas klausimas. Nėra tokios sąvokos kaip tobula žmona, mama ar
moteris. Pirmiausia esame žmonės. Tačiau stengiamės, kad mūsų gyvenime būtų kuo mažiau klaidų, skausmo ir kuo daugiau džiaugsmo. Svarbiausia – nesiliauti tikėti, kad viskas bus gerai, ir eiti į priekį.
Prasitarėte, kad norite trečio vaikelio. Galbūt dukrelės?
Būtų egoistiška sakyti, kad noriu tik vaiko. Iš tiesų noriu, kad mano atžalos būtų laimingos, o vaikui reikia ir tėčio, ir mamos. Savo norus turėčiau formuluoti taip: norėčiau laimingos šeimos, kurioje, jei Dievas duos, sulaukčiau dar vieno vaikelio. Kada tai bus ir kaip – niekas nežino.
Imti ir „pasidaryti“ galima visada, bet taip elgtis neatsakinga. Šeimos gyvenimas neturi būti tobulas, bet vaikas turėtų matyti ir mamą, ir tėtį kartu, laimingus.
Nebegąsdina niekas
Gavote pasiūlymą vesti laidą – sutikote. Pasiūlė dainuoti „Žvaigždžių duetuose“ – sutikote, pasiūlė šokti – taip pat neatsisakėte. Ar visada pasiryžtate avantiūroms?
Gyvenimas susideda iš pasiūlymų. Tuomet žiūri, kas tau tinka, ir paprasčiausiai renkiesi.
Bet iššūkiai negąsdina?
Ne. Manęs jau niekas negąsdina. Kad ir kas įvyktų, gyvenimas tęsiasi. Blogos akimirkos laikinos, o vėliau viskas vis tiek susitvarko.
Jūsų gyvenimas iki šiol priminė filmą. Ar jaučiate, kad dabar jis teka ramesne vaga?
Kiekvieno mūsų gyvenimas vertas knygos ar filmo. Nenorėčiau susireikšminti, kad manasis yra ypatingas. Žinoma, jis kitoks – visų mūsų istorijos negali būti tokios pačios.
Gyvenu įdomiai ir man tai patinka. Gyvenimo spalvos, iššūkiai ir pergalės yra puikūs dalykai. Išbandymai svarbūs asmenybės formavimuisi.
Svarbiausia – nenustoti tikėti žmonėmis, savimi ir gėriu. Mano gyvenime tikrai buvo liūdnų akimirkų, tačiau niekada nebuvau pesimistė. Taip jau surėdyta, kad tamsą keičia šviesa, taigi po liūdesio ateina džiaugsmas. Visada tuo tikėjau – taip ir yra.
Gal planuojate kada nors parašyti memuarus?
Nieko negali žinoti. Nesakau nei taip, nei ne, nei niekada. Kol kas tokių planų neturiu – bet galbūt kada nors senatvėje sėdėsiu terasoje ant jūros kranto ir rašysiu. Bet ar žmonėms tai įdomu?
Turite du vardus. Ar iki šiol antrąjį laikote paslaptyje?
Pirmasis mano vardas yra Gileta, antrasis – Eglė, tačiau visi mane vadina antruoju. Gileta – mano mama. Šio vardo niekada nesigėdijau, tačiau nuo vaikystės visi mane vadino Egle, taigi vardas „prilipo“.
Metais vyresnį brolį pavadino Žilvinu. Mama norėjo, kad būčiau Eglė. Tačiau tėtis labai mylėjo mamą, tad mano dokumentuose įrašė jos vardą, bet kad žmona nesupyktų, pakluso jos norams. Taigi dabar pase įrašytas pirmasis vardas – Gileta.
Be meilės žemėje būtų tamsu
Neseniai spaudoje prasitarėte, kad apie meilės santykius viešai kalbėti nebenorite. Galbūt nubrėžėte ribą, ką apie jus visuomenei žinoti verta, o kas turėtų būti nutylėta?
Esu labai atviras ir nuoširdus žmogus. Jei manęs klausia – atsakau. Mūsų visuomenėje tai dažnai laikoma blogybe arba trūkumu. Daugelis nesupranta, kad pasitaiko prieštaringų vertinimų, neigiamų nuomonių. Lietuva tikriausiai nėra laiminga šalis, jei joje tiek daug apkalbų ir pikto linkinčių žmonių. Anksčiau nebuvau tokia atsargi, nes nebuvau nusvilusi.
Atrodė, kad nėra nieko blogo pasidžiaugti kito žmogaus laime. Dabar turiu patirties ir žinau, kad labai asmeniškus dalykus geriau pasilikti sau arba papasakoti tik labai artimam ir patikimam žmogui. Visiems neįtiksi, tad kam reikalingos tuščios kalbos? Energija vis tiek sklinda ore – tam tikri dalykai matomi ir neįvardijus žodžiu.
Suprantu, kad viskas gyvenime labai trapu. Santykiai – ypač. Jei šiandien tarp jūsų viskas yra vienaip, rytoj gali
būti visai kitaip.
Dalyvaujate šokių projekte, vaidinate Džuljetą. Rodos, tiesiog spinduliuojate moteriškumu. Taip buvo visada, ar tai paskatino kokie nors įvykiai gyvenime?
Žmogus nuolat bręsta. Pasimoko iš klaidų ir eina į priekį. Manau, kad subrendau. Už kiekvieną akimirką esu dėkinga Dievui ir likimui. Dėl to, kas man nutiko (nesvarbu, gero ar blogo), šiandien esu tokia, kokia esu.
Tai atsispindi mano kūryboje ir asmenybėje.
Vietoje stovėti neįmanoma. Viskas vyksta ne be reikalo, o todėl, kad bręstume.
Iki šiol ne kartą teko nusivilti meile. Ar vis dar ja tikite?
Visada! Tikėjau ir tikėsiu. Meilė – stebuklas. Dėl jos verta gyventi. Be meilės žemėje būtų tamsu. Tikiu meile, gėriu ir žmonėmis. Kad ir kas nutiktų gyvenime, nesiliausiu tikėjusi.
Vilnius – laikinas
Po dviejų metų pertraukos grįžote į Klaipėdos dramos teatro trupę. Ką jaučiate?
Grįžau džiugiai nusiteikusi. Man buvo pasiūlytas pagrindinis Džuljetos vaidmuo puikiame spektaklyje. Dirbu su kolega Vytautu Anužiu – puikiu aktoriumi ir talentingu žmogumi. Repetavome, stengėmės ir premjera įvyko.
Gera grįžti ir atlikti didelį vaidmenį. Gera ir dėl to, kad pasirinko mane. Džiaugiuosi, kad esu reikalinga. Grįžau gana sunkiu metu. Dabar neturime teatro, nes vyksta pastato rekonstrukcijos. Esame „be namų“. Neturime grimo kambario, repeticijų vietos – glaudžiamės, kur galime.
Vienu metu nuolat važinėjote tarp Vilniaus ir Kauno. Vilniuje karjeros galimybių lyg ir daugiau – kodėl liekate uostamiestyje?
Apie gyvenimą kitur nėra nė kalbos. Klaipėda – mano namai, vaikai ir gyvenimas. Veikla Vilniuje – tik projektai, kurieateina ir praeina.
Gera, kai esi reikalinga
Rodos, vis daugėja jūsų spektaklių. Ar galima sakyti, kad vėl pasinėrėte ten, kur viskas prasidėjo – į teatrą?
Taip. Penkiolika metų esu Klaipėdos dramos teatro aktorė. Nedidelė pertrauka įvyko natūraliai – laukiausi kūdikėlio, vėliau jis buvo per ažas, kad būtų galima dirbti. Grįžau ten, kur ir turiu būti. Teatras – mano pasirinkimas ir profesija. Vaidmenys, kuriuos kuriu kitur, yra laimės dalykas. Džiaugiuosi vaidindama ir kitur, bet Klaipėdos dramos teatras – pagrindinė ir nuolatinė mano veikla.
Ar norėtumėte grįžti į televiziją?
Kodėl gi ne. Juk ir dabar šoku TV projekte. Jei dirbi su patyrusiais ir įdomiais žmonėmis, jei darbas nenuobodus –
žinoma. Visada priklauso nuo situacijos.
Gal jau turite planų, į kokius vaidmenis įsikūnysite artimiausiu metu?
Svajonių turiu labai daug, bet dėl to jos ir vadinamos svajonėmis, kad pildytųsi. Kol nėra apčiuopiamų pasiūlymų, nėra apie ką diskutuoti.
Vaidinsiu tol, kol būsiu reikalinga.
Barbora BERNOTAITĖ
