Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai pastaruoju metu darbo netrūksta. Naujausias jos „objektas“ – Viešųjų pirkimų tarnybos, kuri kontroliuoja apie 10 mlrd. litų iždo pinigų, vadovas Žydrūnas Plytnikas, įtariamas įsivėlęs į viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Nepriekaištingos reputacijos pareigūnu ( jo devizas – kiekvienas viešasis pirkimas privalo būti skaidrus) besidedantis tarnybos vadovas sunkiai paaiškinamu būdu Mykolo Romerio universitete, kuriame pats iki šių dienų dėstytojavo, per tris mėnesius įgijo teisės bakalauro laipsnį – būtiną sąlygą norint vadovauti Viešųjų pirkimų tarnybai.
Maža to, jis nenusišalino nuo gausių M. Romerio universiteto prašymų keisti sutarčių sąlygas ar pirkti paslaugas iš vienintelio tiekėjo. Aukštoji mokykla abejotinomis aplinkybėmis pirko lėktuvo bilietus. Tarnybos vadovas gavo Europos socialinio fondo agentūros skundą ir pats įvertino savo darbovietėje organizuotą viešąjį pirkimą: konstatavo, kad perkančioji organizacija pakviesdama dalyvauti tik vieną dalyvį nepažeidė įstatymo.
Ž. Plytniko įklimpimas į interesų konfliktą tiesiog bado akis. Pagal LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą aiškiai numatoma, kad valdininkui „draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą“. Praėjusių metų rugsėjį M. Romerio universiteto vadovybė parašė graudų raštą Ž. Plytnikui, kad šis patvirtintų, jog studentų kalvė nenusižengė Viešųjų pirkimų įstatymui įsigydama lėktuvo bilietų iš vienintelio apklausos dalyvio – bendrovės „Vestekspress“.
„Tarnybinių kelionių oro transportu paslaugos turi būti perkamos neatidėliotinai“, – Ž. Plytnikui argumentavo universitetas. Į argumentus buvo įsiklausyta, priešingai, nei į Ūkio ministerijos, kuri paskelbusi panašų konkursą sulaukė Ž. Plytniko kritikos. Jo pasirašytame rašte teigiama: „Tarnyba pastebi, kad tarnybinių kelionių organizavimo paslaugas galėtų teikti bet kuri kelionių agentūra.
Tarnybos nuomone, kreipimasis į keletą tiekėjų užtikrintų pirkimo skaidrumą, ūkio subjektų konkurenciją bei sumažintų pasiūlymų kainas ir tuo pačiu leistų pasiekti pirkimo tikslą, t.y. nupirkti reikalingas paslaugas racionaliau naudojant tam skirtas lėšas.“ Prie Ž. Plytniko tarnyboje buvo sukurta rizikos vertinimo sistema, kuri turėjo reaguoti ir užtikrinti, kad sprendimai dėl kontrolės objektų parinkimo būtų nepriklausomi nuo žmogiškojo faktoriaus. Kalbant paprasčiau, norėta garantuoti, kad nei vadovai, nei specialistai neturėtų galimybės piktnaudžiauti sudarant tikrintinų perkančiųjų organizacijų sąrašus ar atrenkant atskirus pirkimus vertinimams.
Tačiau tarnyba (jei ne tarnyba, tai šis leidinys) gali pateikti daugybę pavyzdžių apie direktoriaus tiesioginį kišimąsi į atrankos procesą duodant nurodymus, „ką tikrinti“. Nurodymai buvo duodami remiantis tiekėjų skundais. Kas paneigs, kad tai nesudarė sąlygų konkretiems tiekėjams proteguoti?
