Staigus, bet anksčiau ar vėliau turėjęs įvykti Viktoro Uspaskicho atsistatydinimas dar ilgai bus aptariamas ir analizuojamas. Bet jau dabar galima įžvelgti daug fundamentalių dalykų, kurių niekad neturi pamiršti bet kokio rango politikas Lietuvoje.
Pirma. Politikas neturi meluoti, apgaudinėti rinkėjų ir kitų politikų. Tai išaiškės. Ir išaiškėjimo galimybė tuo didesnė, kuo aukščiau tas politikas lips... Teoriškai turėtų išaiškėti visais atvejais, bet Lietuvoje, deja, taip ne visada būna. Gerai, kad už skverno pačiumpami bent jau tie, kurie per apgaules ir melagystes lipa labai aukštai.
Antra. Atsakyta į klausimą, ar prezidento moralinis autoritetas yra pakankamas, kad galėtų sustabdyti cinizmą Lietuvos politikoje. V. Uspaskichas bandė ignoruoti ne tik prezidentą, bet ir moralę apskritai. Bandė, bet neatsilaikė. Todėl šis eksministro nuopuolis yra ne tik maža moraliosios politikos pergalė, bet ir Valdo Adamkaus, kaip moralinio autoriteto jėgos įrodymas. Juk akivaizdu, kad prezidentas neapsiriko, nors dar ir ne visas peripetijas žinojo, reikalaudamas V. Uspaskicho atsistatydinimo. V. Adamkaus moralinis imperatyvas ypač ryškus, kai palygini jį su nuolatiniu Algirdo Brazausko mykimu - „palaukim faktų, įrodymų, nespręskim iš gandų, kol kas nieko nekomentuosiu“ ir t.t.
Beje, puiku, kad ir opozicija V. Uspaskicho kelyje į dugną sugebėjo suvaidinti svarbų vaidmenį. Tai irgi vadinčiau moralios politikos štrichu. Na, o smagiausia man vis tik dėl Algimanto Salamakino. Žinau, kaip jam nelengva Kėdainiuose, „kniaziaus“ viešpatijoje, bet visada kovojo, net ir tada, kai jo socdemų vadai kolaboravo.
Trečia. Lietuva ir vėl parodė, kad sugeba rasti politinių, moralinių ir, tai ypač svarbu, - teisinių instrumentų pasipriešinti cinizmui, lipimui per galvas ir teisės ignoravimui. Be prezidento, opozicijos dar būtina minėti prablaivėjančių žiniasklaidą ir valstybines institucijas. Atrodo, tokia menka ir nereikšminga Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kurios dauguma Lietuvos žmonių net nežino, bet jos verdiktas gali būti labai stiprus koziris. Suprantu, kad V. Uspaskichui jau visai riesta buvo, bet būtent teisinės institucijos pozicija tapo lemiamu argumentu. Gaila, juk galėjo pakakti vien prezidento pozicijos...
Ketvirta. Manija Lietuvoje kurti vieno žmogaus partijas gavo stiprų niuksą. Tokio tipo partijų esama ir daugiau, bet Darbo partija itin „vienasmeniškai“ atrodė. Bet smagu, kad ten atsiranda blaivaus proto, kuris skatina tęsti Darbo partijos veiklą Vyriausybėje. Pamenu, kaip traukdamasis iš premjero posto Rolandas Paksas sugebėjo išvesti į opoziciją visą Liberalų sąjungą, sulaukęs tik trijų valdybos narių pasipriešinimo. Panašu, kad V. Uspaskichui to padaryti nepavyks. Vieni priešinsis dėl turimų postų, kiti dėl atsakomybės rinkėjams, o treti tiesiog atsisakys paklusti, nes nenori būti vieno žmogaus partijos sraigteliais.
Tačiau, be keleto išvadų, kyla ir keletas klausimų. Neatsakius į juos, nebus tęsiamas apsivalymas, apie kurį tiek daug prišnekėta per R. Pakso interpeliaciją. Kol kas tik 3 klausimėliai.
Pirmas. Ar kas nors analizuos, kaip visi tarnauja pinigui. Buvęs prokuroras dar ir dabar kažkodėl gina savo patroną. Universiteto profesūrai ir toliau atrodo normalu vežti diplomą į studento užsakytą restoraną. Visiems normalu atrodo, kad galima nesumokėti 276 mln. litų mokesčių. Bet juk už viso to kažkas stovėjo ar stovi. Reikia rasti atsakymą...
Antras. Ar bus toliau tęsiami tyrimai Seimo komisijose ir kitose tarnybose. Juk dar nėra atsakymų, ar teisėtai gautos SAPARD lėšos, ar nebuvo klastojami išsilavinimo dokumentai ir pan. Neramu, kad nebūtų suprasta - jei tavęs nėra politikoje, tai tu mums ir nebeįdomus. Toks požiūris būtų tolimas nuo teisingumo sąvokos.
Ir trečias, man, beje, svarbiausias klausimas. Ar bent kokią pamokėlę iš šios istorijos sau pasidarė bemaž trečdalis Lietuvos rinkėjų? Juk pirmiausia jie turėtų jaustis apgauti ir apsirikę...
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
