Žlugusios derybos dėl 2007-2013 metų Europos Sąjungos (ES) finansinės perspektyvos daugumai Lietuvos politinių komentatorių pasirodė kaip vos ne ES žlugimo pradžia. Negalima neigti, kad ES šalių narių vadovų susirinkime nebuvo didelio ryžto rasti sprendimą – didžiosios „senosios“ ES valstybės narės atvyko žinodamos, kad nesitrauks nuo savo užimtų pozicijų ir buvo pilnai pasirengusios iš anksto žinotam faktui, kad Viršūnių susitikimas pasibaigs be jokių susitarimų.
Ar tai galima įvardinti kaip ES egzistavimui grėsmę keliančią krizę? Ar Didžiosios Britanijos noras peržiūrėti Europos Sąjungos Bendrąją Žemės Ūkio Politiką, sudaranti beveik pusę ES biudžeto, yra nauja pozicija? Ar Prancūzijos noras išlaikyti neproporcingai didelę šių išmokų dalį savo ūkininkams yra nauja pozicija? Visiems trims klausimams atsakymas toks pat: ne. Tai kodėl stebimasi, kad amžini nesutarimai šiuo klausimu tapo pagrindine kliūtimi surasti kompromisą dėl finansinės perspektyvos?
Naujųjų ES narių netikėtas kompromisinis siūlymas atsisakyti tam tikros dalies lėšų, kurios būtų skirtos jų ekonomikoms modernizuoti parodo, kad ES, pati gal ir nesuvokdama, pasiekė kokybinį šuolį tada kai priėmė 10 naujų narių, tame tarpe ir Lietuvą. Naujos narės suvokia, kad jei norime, kad Europos „eksperimentas“ būtų sėkmingas, reikia žiūrėti į ES kaip vieningą ekonominę erdvę, o ne kaip didžiųjų valstybių siaurų interesų sprendimo areną. Todėl jos ir sau leido pasiūlyti žengti pirmą žingsnį į tikrą ES atsinaujinimą.
Regis, sunku būtų surasti ne prancūzą ekonomistą, kuris drįstų teigti, kad Prancūzijos žemės ūkis yra ekonomiškai efektyvus. Prancūzijos žemės ūkio interesai giliai įsiskverbė į esamą ES žemės ūkio politiką ir paveikia Europoje net neauginamų bananų kainodarą. Paprastai pasakius, jei ne prancūzai, Europoje ne tik bananai kainuotų kur kas pigiau. Seniai visai Europai aišku, kad Prancūzija gina buvusių savo kolonijų bananų augintojų interesus ir todėl privertė ES apriboti bananų ir ne tik importą į ES. Ar tai ekonomiškai naudinga ES? Aišku, kad ne.
Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika nėra efektyvi sprendžiant tas problemas, kuriom spręsti ji ir buvo įkurta. Bendroji Europos Sąjungos žemės ūkio politika buvo įkurta stengiantis užtikrinti, kad Europos kultūros lopšys, t.y. kaimas, neišnyktų – kad tie, kurie nori likti kaime dirbti ir gyventi nebūtų priversti ieškoti ekonominės laimės didmiesčiuose. Europos Parlamentas ne vieną kartą yra pareiškęs, kad reikia sugrįžti prie pamatinių miesto/kaimo socialinės nelygybės ištakų. Gaila, kol kas Europos Parlamentas tegali priimti ar atmesti ES biudžeto dalį, kuriame skiriami pinigai bendrai žemės ūkio politikai.
Žlugusios derybos dėl 2007-2013 metų Europos Sąjungos (ES) finansinės perspektyvos atveria galimybes kokybiškai atnaujinti ES, tame tarpe ir bendra žemės ūkio politiką. Atėjo laikas suvokti, kad kaimo socialinės atskirties problema nebus išspręsta išlaikant neproporcingai dideles išmokas Prancūzijos ir kitų didelių ES šalių narių ūkininkams. Reikia kokybiškai atnaujinti ES (taip pat ir Lietuvos) požiūrį į kaimo gaivinimą.
Man atrodo, kad būtų daug efektyviau naudoti ES pinigus remti VISUS kaimo gyventojus, ne tik tuos, kurie yra tiesiogiai susieję su žemės ūkio produkcija. Užtikrinant platesnę kaimo ekonomikos plėtrą, infrastruktūros gerinimą ir gyvenimo kokybės kėlimą, ES pasiektų kelis tikslus vienu smūgiu: kaimo gyventojai, kurie nėra tiesiogiai susieti su žemės ūkio produkcijos gaminimu galėtų lygiaverčiai dalyvauti ekonominiame gyvenime, t.y. patys dirbti ir užsidirbti; kaimo gyventojų socialinė atskirtis mažėtų; ekonomiškai gyvybingam kaimui po kiek laiko nereikėtų tiek daug paramos, kad kaimo gyventojų gyvenimo kokybė prilygtų miesto gyventojams. Ilgainiui būtų ne tik sutaupyta pinigų, bet svarbiausia atsiektas šios politikos tikslas – kaime būtų taip pat gera gyventi kaip mieste, o kapitalo ir darbo jėgos koncentracija miestuose būtų pažabota.
Į kiekvieną krizę reikią žiūrėti ne kaip į galimą visko žlugimą, verčiau kaip į naują galimybę. Tikiuos, kad Lietuvos valdžia, kaip lygiavertė ES politikos formuotoja, kartu su visomis mūsų partnerėmis ES nepraleis šios progos žengti kokybiškai naują žingsnį stiprinant VISĄ ES ekonomiką.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
