Palyginkime: BVP vienam gyventojui Estijoje yra 12,7 tūkst. eurų, o Lietuvoje – 11,2 tūkst., vidutinis atlyginimas – atitinkamai 916 eurų ir 646 eurai, žvelgdami į vidutines pensijas matome, kad Estijoje jos vėlgi didesnės ir siekia 312,9 euro, o Lietuvoje – tik 236,48 euro (žurnalo „IQ“ informacija). Taigi nenuostabu, kad Estijoje didesnės ir gyventojų sukauptos santaupos.
Žinoma, kritiški balsai iškart pažymi, kad Estija lenktynes pradėjo iš kur kas geresnės pozicijos nei Lietuva ir Latvija – juk ne paslaptis, jog prie jos gerovės stipriai prisidėjo Skandinavijos šalių parama, o turimi bituminiai skalūnai iš esmės padaro estus energetiškai nepriklausomus (Estijos žemėje glūdi apie 17 proc. visų Europos bituminių skalūnų atsargų). Be to, Estijoje ne viskas taip gražu: jų namų ūkių skolos irgi didesnės, o ką jau kalbėti apie dalies rusų kilmės gyventojų nuolat keliamą įtampą valstybėje (juk dar nepasimiršo po garsiojo „Bronzinio kareivio“ perkėlimo iš miesto centro kilusios pasekmės). Kadangi rusų kilmės gyventojai sudaro bene ketvirtadalį Estijos populiacijos (Taline ir jo apylinkėse apie 40 proc., pasienyje su Rusija – daugiau kaip pusę), situacija gana delikati. Ir, be abejo, kritiški balsai yra teisūs, tačiau tenka pripažinti, kad estų įžvalgumas ir anksti pasirinkta strateginė kryptis tikrai pavydėtina. Pasirinkimas koncentruotis į informacines technologijas pasiteisino su kaupu: mažo ploto, palyginti nedaug gyventojų turinčiai valstybei leido sumaniai peršokti geografinius apribojimus, sužibėti regione ir pagrįstai prisistatyti išmaniąja šalimi.
Technologijos įgalina išnaudoti didesnę dalį turimo potencialo
Dėmesio technologinei pažangai tonas užduotas (ir palaikomas) iš pat viršaus, sulaužant tradiciją, kad naujoves valstybinis sektorius įsisavina paskiausiai. Daugiau kaip dešimtmetį sėkmingai funkcionuojanti Estijos vyriausybės posėdžių parengimo ir vykdymo kompiuterinė sistema „e-Cabinet“ yra puikus to pavyzdys.
Sistema leidžia produktyviau organizuoti ministrų darbą, greičiau priimti sprendimus ir atsikratyti popieriaus šūsnių. Ši daugeliui vartotojų skirta duomenų bazė ir kartu planavimo įrankis suteikia ministrams galimybę naudotis realiu laiku atnaujinama svarstomiems klausimams aktualia informacija, be to, dar prieš posėdžius jie gali prisijungti prie paruoštos iš anksto išsamios informacijos apie posėdyje svarstysimas temas ir susidaryti pagrįstą nuomonę apie tai. Kartu galima pareikšti pastabas arba pranešti, kad nori per posėdį pasisakyti vienais ar kitais klausimais, o tie pasiūlymai, dėl kurių niekas neturi pastabų, priimami be atskiro svarstymo. Atsisakius menkaverčių formalumų sutaupoma laiko: vidutinė savaitinių vyriausybės posėdžių trukmė sumažėjo drastiškai – nuo 4–5 valandų iki 30–90 minučių. Taip pat tai padėjo išspręsti posėdžių lankymo problemą: žiniatinklio pagrindu sukurta programa suteikia galimybę naudotis vaizdo ir garso įranga ir, esant reikalui, ministrai gali posėdyje dalyvauti netgi būdami užsienyje. Galiausiai po posėdžio visa svarbi informacija elektroniniu paštu išsiuntinėjama suinteresuotoms pusėms.
Rahvakogu, arba Liaudies asamblėja, yra kitas pavyzdys, kaip technologijomis galima padidinti piliečių įsitraukimą į teisėkūrą ir politinius procesus. Šis politinis interneto forumas koncentruojasi į tokius klausimus kaip rinkimų sistema, politinės partijos, pilietinės visuomenės vaidmens stiprinimas politiniame procese ir viešųjų įstaigų politizavimo sustabdymas, o galiausiai diskusijos rezultatai pasiūlymų forma pateikiami vyriausybei (žinoma, pristatomos tik tos idėjos, kurios atitinka šalies Konstituciją). Tiesa, šis forumas sukurtas ne valdžios, o įvairių nevyriausybinių organizacijų ir informacinių technologijų profesionalų iniciatyva.
Estija taip pat pagarsėjo kaip pirmoji valstybė, išbandžiusi balsavimą internetu („i-Voting“) per 2007 m. parlamento bei savivaldybių tarybų rinkimus. Motyvacija aiški: Europoje įvairaus lygmens rinkimuose dalyvaujančių gyventojų procentas yra palyginti žemas ir, atrodo, dar mažės, o „i-Voting“ padeda didinti rinkimuose dalyvaujančių piliečių skaičių, be to, sumažina rinkimų organizavimo sąnaudas. Toks balsavimo būdas iš piliečių pareikalauja kur kas mažiau laiko nei balsuojant rinkimų apygardose, nes nereikia niekur keliauti, kas ypač aktualu senjorams ar sveikatos problemų turintiems asmenims, taip pat supaprastina užsienyje esančių Estijos piliečių situaciją – norint dalyvauti rinkimuose nereikia grįžti į šalį ar gaišti laiko ambasadose.
Estams toks balsavimo būdas patiko, nes 2011 m. visuotiniuose parlamento rinkimuose 24,3 proc. piliečių juo pasinaudojo. Kita vertus, reikėtų pasakyti, jog, nors tai yra pažangu, kitų valstybių skeptiškumas jų atžvilgiu tikrai pagrįstas. Technologine prasme užtikrinus rinkimų patikimumą, dėl kurio dažnai nuogąstaujama, visad išlieka vadinamoji „žmogaus už nugaros problema“, galinti iškreipti rinkimų rezultatus.
Inovacijos – e-visuomenės kasdienybė
„The Wall Street Journal“ suskaičiavo, kad Estijoje yra daugiausia su inovacinėmis technologijomis susijusių bendrovių, tenkančių vienam gyventojui, o aukštųjų technologijų pramonė, Pasaulio banko duomenimis, sukuria apie 15 proc. Estijos BVP. Estijos informacinių technologijų sektoriaus sėkmę rodo tokie kompiuterinių sistemų ir servisų pavadinimai kaip „Skype”, „GrabCad”, „Hotmail”, „Transferwise”, „Kazaa” ir daugelis kitų. Be to, Estijoje yra vienas greičiausių internetinio ryšio tinklų.
Tokį IT sektoriaus suklestėjimą nulėmė tam palanki valstybės politika ir sukurta palanki įstatyminė aplinka (pavyzdžiui, Estijoje labai paprasta ir greita įkurti naują verslą). Kur viso to šaknys? Apie tai paklaustas vienas informacinių technologijų Estijoje paplitimo kaltininkų prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas tradiciškai atsako, kad buvo pradėta nuo vienos knygos apie kompiuterius, naikinančius darbo vietas JAV (Jeremy‘o Rifkino „Darbo pabaiga”), nes tam pačiam darbui atlikti reikia kur kas mažiau darbuotojų. Estijai, turinčiai nedaug gyventojų (dabar – apie 1,3 mln., anksčiau buvo daugiau), reikėjo rasti būdų, kaip tuos pačius darbus padaryti kuo produktyviau, t. y. su kuo mažiau darbo rankų.
Atsispiriant nuo tokios logikos, prasidėjo gyventojų skatinimas kuo greičiau pratintis prie technologinių naujovių: netrukus po nepriklausomybės atkūrimo interneto plėtra šalyje sulaukė daug dėmesio ir investicijų, o šiuo metu, naujausiais Estijos statistikos duomenimis, 8 iš 10 namų ūkių naudojasi internetu. Neseniai plačiai nuskambėjo žinia, kad Estijos valdantieji netgi pristatė iš biudžeto finansuojamą bandomąją programą, pagal kurią šalies mokiniai, taip pat ir patys mažiausieji, bus mokomi programavimo. Žinant tai, tokie dalykai kaip Estijos piliečių jau gana ilgai naudojama elektroninė identifikacijos kortelė, leidžianti reikalus su valdžia patogiai sutvarkyti internetu (taip teikiama per keturias dešimtis skirtingų rūšių paslaugų), nebestebina. Taigi Estijoje įsteigtas NATO kibernetinio saugumo kompetencijų centras taip pat atrodo visiškai logiškas sprendimas. Juolab kad įdirbis čia buvo dar iš anksčiau: Estijoje jau buvo sukurta prie Gynybos ministerijos priskirta unikali savanorių (programuotojų, teisininkų, IT saugumo ir vadybos specialistų) organizacija „Kibernetinės gynybos lyga“, kurios tikslas – pagalba tuo atveju, jei šalis patirtų kibernetinę ataką.
Ankstyvas Estijos sprendimas koncentruotis į IT pasiteisino, nes leido greičiau sustiprėti ir per aukštąsias technologijas įsilieti į globalią rinką. Naujosios informacinės technologijos antraeiliu veiksniu pavertė nedidelį šalies dydį ir padėjo spręsti tokias problemas kaip po sovietų valdymo likusi prasta šalies logistikos infrastruktūra, o tai būtų buvę rimta brangiai atsieinančia ir augimą stabdančia kliūtimi, jei Estija būtų pasirinkusi kitą, labiau tradicinę strateginę ekonomikos vystymo kryptį.
