Dvidešimtmetį iš šalies muzikos scenos nesitraukiantis SEL lyderis Egidijus Dragūnas juokiasi iš teigiančiųjų, kad Lietuvoje iš muzikos išgyventi neįmanoma.
Ar galite save vadinti laimingu žmogumi?
Turiu sūnų, draugę, draugų, darbą – viską, ko noriu. Tiesą sakant, matau, kad visos mano svajonės pildosi.
Kuo ypatingas dabartinis kūrybos etapas?
Atsisakiau visų tarpininkų, vadybininkų ir muzikine veikla rūpinuosi pats. Geriausiai žinau, ko man reikia ir ko ne, kaip efektyviausiai įgyvendinti idėjas.
Teko nuo tokių tarpininkų nukentėti?
Neteko, tačiau ne kartą nusivyliau. Visas pelnas iš naujojo albumo bus skirtas onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Kiek anksčiau teko dalyvauti labdaringuose projektuose, nė karto nemačiau, kur tie pinigai nutekėjo. Norėčiau, kad šįkart pasiektų tuos, kuriems reikia.
Ar jaučiatės gerai Lietuvos šou versle? Nematote krizės?
Finansų krizės – ne, tačiau idėjų krizė – tragiška. Nesuprantu dejuojančiųjų, kad Lietuvoje neįmanoma gyventi iš muzikos. Jau 20 metų iš to gyvenu ir tikrai nesiskundžiu. Gal tai jiems nėra vietos tame šou pasaulyje? Sako, gimę šliaužioti niekada neskraido...
Iš kur tiek pasitikėjimo?
Mėgstu savo darbą, niekada nedainavau per prievartą. Tiesą sakant, to pasitikėjimo suteikė Eleonora (E. Dragūno draugė – red. past.), atsiradusi labai tinkamu metu. Išmokė save „užkoduoti“ sėkmei. Juk nieko pozityvaus neįvyks, jei nesvajosi, o nuolat sielosies dėl galimų nesėkmių.
Žmonės verčiami zombiais
Kaip vertinate dabartinį šou pasaulį?
Krizė išėjo į gera. Ji atsisijojo, kas nereikalinga. Daugelio prieš kelerius metus atsiradusių grupių nebėra – pasirodė, kad net ir nereikėjo. Lietuviška muzikos scena labai menka, tačiau daug ir nereikia. Matau kelis talentingus prodiuserius, suprantančius, ką daro, kelis atlikėjus, kurių muzikos malonu klausytis.
Bet „vienadieniai“ muzikantai vis dar traukia dėmesį.
Tie, kurie vis rodosi televizijose? Koncertuoja kultūros namuose? Įvardykite bent vieną jų koncertą, sulaukusio dėmesio.
Tai, ką propaguoja televizija, apgailėtina. Ne paslaptis, kad už viso to purvo stovi įtakingi žmonės, kuriems kitokios kokybės ir nereikia. Tiesiog nereikalingi protingesni už juos pačius, juk lengviau auklėti mases savaip ir iš protaujančių žmonių versti juos zombiais.
Kaip galima pakeisti tokią padėtį?
Nežinau, tačiau mano ginklas – muzika. Nebeaktualu dainuoti apie meilę, reikėtų apie tai, kas vyksta dabar: juodą politiką, nešvarų verslą, nieko vertus blizgučius.
Tačiau ir jūs dažnai patenkate į bulvarinės spaudos puslapius.
Gal tai tų žmonių, kurie visa tai skaito, problema. Specialiai nesiekiu skandalų, bet ir manęs niekas nepersekioja gatvėse. Stengiuosi laiką skirti savo tiesioginei veiklai: koncertams, įrašams, vaizdo klipams. Tam, ką ir turi daryti muzikantas, o ne rūpintis interviu, straipsniais apie asmeninius reikalus ar „madingais“ vakarėliais.
Reikia veikti patiems
Daugelis nusivylusių Lietuva gabių žmonių veržiasi į užsienį. Niekada nemanėte emigruoti?
Dėl emigracijos: tai ne tik valdžios problema, daugelis žmonių siaurai žiūri į gyvenimą. Rūpi tik savi reikalai, nesidomi niekuo daugiau, tik savo kiemu. Geriau tie jauni žmonės pasiliktų čia ir pakeistų dabar esančiuosius valdžioje – per ilgai jie užsisėdėjo. Užtenka skųstis, reikia patiems pradėti veikti ir norėti ką nors pakeisti.
Nemąstote apie muzikinę karjerą užsienyje?
Esu patriotas, o iš kitos pusės – puikiai sugebu save realizuoti čia, tad kam kur nors važiuoti? Iki Naujųjų metų turėsiu dešimtis koncertų, tad veiklos stoka nesiskundžiu. Be to, bandžiau dainuoti angliškai, rusiškai, tačiau jaučiausi nesavas.
Laikas surimtėti
Auginate sūnų. Kuo dabartinis gyvenimas kitoks?
Na, kas turi vaikų, žino, kaip jis gali pasikeisti. Radikaliai. Sūnus daug ko suteikė: atsakomybės, meilės, prasmės bet kokiai veiklai. Kas rytą kovoju su Deividu, kad neverktų eidamas į darželį. Labiau nori būti su tėčiu, mama Eleonora, seneliais. Taip ir mokau vaiką integruotis į visuomenę.
Nepasiilgstate senų laikų?
Tiesą sakant, prieš keletą dienų vienoje Užupio kavinių pamačiau jauną porelę. Sėdi, flirtuoja, šalia – blizgantis automobilis.
Kažkaip gaila pasidarė, kad toks gyvenimas nebegrįš. Tačiau man jau 34-eri, pats laikas surimtėti. Gyvenu kitokį gyvenimą, tai nėra blogai. Esu visiškai juo patenkintas.
Kaip įsivaizduojate save dar po 30 metų?
Neskubėsiu pasenti, patinka rokenroliškas gyvenimo būdas. Nežinau, ką veiksiu, kaip, bet esu įsitikinęs – viskas bus gerai.
