Edmundas Daukantas, 13 metų vadovaujantis krovinių ekspedijavimo ir gabenimo UAB „Schenker Lietuva“, Lietuvos ekspeditorių asociacijos „Lineka“ kongrese išsiprašė būti atleidžiamas iš susivienijimo prezidento pareigų. Šiandien jis – mūsų rubrikos svečias.
Kiti veržiasi į prezidentus, o Jūs – atvirkščiai. Kodėl?
Jeigu tai būtų vienintelės visuomeninės pareigos, jausčiau azartą. Bet dar turiu pareigų Pramonės ir prekybos rūmų asociacijoje, ICC „Lietuva“ valdyboje, Lietuvos irklavimo federacijoje... Pirmas dvi valandas po rinkimų jaučiausi maloniai, tačiau greitai supratau, kad vis tiek reikės arti.
Lietuvoje žmonių vis mažiau, o darbų vis daugiau.
Jeigu mane būtų vėl išrinkę prezidentu, būčiau stengęsis, kad prezidiume dominuotų lietuviško kapitalo įmonės, nes asociacijos joms reikalingesnės. Mes, vadinamieji užsieniečiai, turime arba daugiau sugebėjimų, arba išteklių...
...arba užnugarį?
Jis labiau menamas – vis tiek reikia užsidirbti patiems. Galime greičiau informacijos gauti, greičiau atlikti kai kuriuos veiksmus, nes turime galingų ryšių. Tai pasiekti buvo mano ilgametė svajonė.
Mes, ekspeditoriai, esame klajokliai. Ir „Linekos“ darbas vyksta dažniausiai ne Lietuvoje. Esame susiję su dideliais Europos projektais. Pavyzdžiui, išeina jau trečioji Baltoji transporto knyga, skelbianti milžinišką transporto perversmą ir iššūkį Lietuvos transporto sistemai.
Perversmą?
Pirmoji Baltoji knyga buvo skirta Europos transporto rinkai sukurti. Pavyko. Europa pradėjo dusti nuo negalėjimo vežti prekių. Suaktyvėjus Kinijai, prakalbome apie uostus, bet užtekdavo vieno sujudimo pasaulyje, kad sutriktų pasaulio prekyba. Dėl karo Irake staiga ėmė neužtekti laivų. 2004 metais cunamis nusiaubė Indoneziją – visa pagalba mesta į tą pusę ir vėl sutriko pasaulio prekyba. Pristatoma daug didelių laivų – užkemšamas Sueco kanalas (spūstys – ne vien miestų gatvėse). Antroji Baltoji knyga buvo skirta transporto rūšių sąsajai.
Pasaulis jau pajuto globalųjį atšilimą. Mes šitoje platumoje jaučiamės gerai, nes mūsų klimatas dar subalansuotas. O štai Europos Sąjungos centrinė ir pietinė dalys jau sužinojo, kas yra žiema (šylant klimatui ne visur pakyla temperatūra), kas yra apledėję keliai, potvyniai. Naujojoje Baltojoje knygoje rašoma apie krovinių gabenimą didinant transporto saugą ir saugumą, tausojant gamtą ir mažinant iškastinių išteklių naudojimą. Tai iš tikrųjų bus perversmas. Dėl to ir „Linava“ sujudo: „Pažeidžiamos vežėjų teisės!“
Juk beveik visas krovininis automobilių transportas yra varomas dyzelinu...
Šiandien – taip. Ši knyga numatyta iki 2050 metų.
Vadinasi, nereikės. 2012-aisiais įvyks pasaulio pabaiga.
Pasaulio pabaiga jau turėjo įvykti gegužės 21 dieną. Pasaulis vis baigiasi, o įsipareigojimus vis tiek reikia vykdyti.
Bandome tikėti, kad viskas, kas pasaulyje vyksta, mūsų nepalies, bet niekas negali pasakyti, kodėl. Politikų nei mėgstu, nei gerbiu – tegul dirba savo darbą, bet tegul nesako, kad krizė aplenks Lietuvą. Čia mes taip mėgstame: geresnis tas daktarėlis, kuris leidžia degtinės išgerti ir sako, kad nepakenks.
Kuo skiriasi logistika nuo ekspedijavimo?
Tai dažnas klausimas. Oficialiai ekspeditorius apibūdinamas kaip „logistikos paslaugų teikėjas“. Lietuvoje kažkodėl pasigavome skambų žodį ir juo žaidžiame. Logistikos terminologija anksčiau buvo vartojama tik karyboje. Paskui atsirado vadinamoji konversija – karinės pramonės pritaikymas civilių produktų gamybai. Todėl amerikiečiai pradėjo karines žinias, karinį mokslą naudoti platesnėje sferoje. Taip kai kurios specifinės karo žinios buvo pradėtos naudoti pramonėje ir tarptautinėje prekyboje. Logistikos specialistų verslas neturėjo, nes juos ruošė kariškiai. Ilgainiui logistikos terminiją perėmė ekspeditoriai.
Ir XIX amžiuje tarptautinėje prekyboje ekspeditoriai buvo tokie pat logistai kaip mes šiandien, nes nebuvo automobilių transporto. Jie turėjo naudotis metodais, apie kuriuos šiandien kalbama kaip apie siaubingas inovacijas – vadinamąjį transporto intermodalumą ir pan. Vienas arklių ar jaučių traukiamas vežimas atveždavo tik penkiasdešimtąją dalį vagono, todėl reikėjo sandėlių. Visas darbas buvo ganėtinai darnus. Susižinojimo priemonė buvo vadinamasis kapitono paštas – garvežio mašinistas įteiktus paketus perduodavo laivų kapitonams.
Kai pirmą kartą paskelbėme, kad krovinį į paskirties vietą Suomijoje galime nugabenti per parą, tai atrodė mistika, dabar – norma. Kita vertus, keleivinis traukinukas Kaunas–Varšuva dar XIX amžiaus pabaigoje keleivius ir krovinius nugabendavo greičiau negu tai padaro šiandien. Taigi kartais per daug įtikima, kad informacinės technologijos pakeičia pasaulį.
Per pusantro šimto metų pasikeitė tik darbo priemonės. Informacinės technologijos leidžia turėti mažiau žinių. Vadinasi, užuot buvę ekspeditoriai, galime tapti operatoriais, reikalingų mygtukų spaudinėtojais.
Daugiau kūrybos norisi?
Profesionalui įrankiai netrukdo kurti. Kūryba tampa kitokia, sprendimai kitokie, tik geografija platesnė. Kompiuteris nemoka skaičiuoti taip, kaip mes norime, todėl patys kuriame kitokią skaičiavimo techniką, sprendžiame kitokius uždavinius, mažiau laiko skiriame vienai linijai kurti; vieną uždavinį baigęs, greičiau šoki prie kito. Kompiuteriui norime užduoti daugiau klausimų negu mums reikia atsakymų (ekranas – ne popierius, viską iškęs). Tikros tiesos vis tiek lieka ten, kur buvusios.
Jūsų, ekspeditorių, akyse visos Lietuvos ir pasaulio verslo tendencijos...
Visų mūsų akyse tendencijos tos pačios, tačiau žiūri visi, o mato tik kai kurie. Iš matančiųjų vieni daro išvadas, kiti ne. Iš darančiųjų išvadas vieni gauna naudos, o kiti ne. Esu įpratęs žiūrėti ir plačiau, ir giliau negu daugelis kolegų, dirbančių įvairiose verslo srityse. Gal nepamatau kai kurių smulkmenų, kurios šiandien algą neša, bet man tai leidžia ilgiau, stabiliau per sunkmetį eiti. Artėjant krizei, kai premjeras drąsina, kad Lietuva to išvengs, mes tikrinamės, ar esame gerai pasirengę ją atlaikyti, ir nekeliame jokių abejonių. Kaip laivai prieš audrą. Vienas kapitonas tikisi, kad audra praoš pro šalį, o kitas tvirtina krovinį lynais, sandarina liukus ir toliau atidžiai seka, kaip stipriai muš. Audrai praėjus, abu jaučiasi skirtingai. Jei „pranešė“, antrasis jaučiasi tą kartą gudresnis. Tą kartą. O aš geriau jaučiuosi, kai esu pasirengęs. Jei neprireikė, tai bent pasirengimo patirties gavai. Vis tiek pasižiūri, kas ir kodėl per audrą buvo sulaužyta.
Ar kelia nerimą dabartinės euro perspektyvos, neramumai Šiaurės Afrikoje?
Euras tėra popierius. Man daugiau nerimo kelia Europos perspektyvos.
Dėl įvykių Šiaurės Afrikoje visi galvoja: kas atsitiko? Tiek metų žmonės gyveno, kentėjo, niekas nesiskundė ir staiga ėmė maištauti. Dėl to, kad toliau taip nebegali. Juk atšilimas pirmiausia užpuola atogrąžas, o tai visų pirma pasireiškia maisto stoka. Naftą siurbiantys arabai pastebi, kad ištekliai senka, nes nėra begaliniai. Internetas žmonėms leidžia sužinoti, kas dedasi pasaulyje. Tikrosios priežastys glūdi čia, pas mus. Naftos karaliukai nori dar pagyventi bent 10–15 metų, kol šios žaliavos užteks. Kokiam Muammarui Gaddafi naftos gali užtekti iki mirties. Jis nėra kvailys, nes sugebėjo šalį tiek metų laikyti savo rankose. Jis puikiai suvokia, kad nėra amžinas: „Man gerai, šeima pasirūpinau, dabar reikia viską pabaigti, bet nespėju.“ O žmonės iš ten jau nori bėgti.
Panašiai kaip lietuviai? Tiesa, pirmiausia su savo maistu, nes ten brangu, o paskui užsidirbti ir grįžti?
Po kurio laiko grįžti jie nebenori. Iš pradžių išvažiuoja dėl geresnio atlyginimo, tačiau pamato, kaip žmonės gyvena, ir noras grįžti nuslopsta. Atsiranda galimybė susikurti saugią ir ganėtinai tvirtą ateitį.
Kodėl žmonės negrįžta? Antai valdžia prašneko apie progresinius mokesčius. Sutinku, kad pajamų mokesčiai labai maži, bet pažvelkime į „Sodrą“. Kai bandžiau suomiams paaiškinti, kaip pas mus veikia „Sodros“ sistema, jie klausėsi išpūtę akis ir nieko nesuprato. Pavyzdžiui, 4700 litų – viršūnė, iki kurios „Sodra“ skaičiuoja savo įsipareigojimus, bet aš, mokėdamas nuo gerokai didesnės sumos, į „Sodros“ garantijas pretenduoti negaliu. Didesnes pajamas gaunančio žmogaus ligoninėje pirmiausia klausiama, ar reikės nedarbingumo pažymėjimo. Kodėl? Jeigu ligonis, likus valandai iki operacijos, atsakinėja į elektroninius laiškus, o po operacijos pirmiausia puola žiūrėti praleistų skambučių, aišku, kad jis turi gerą finansininkę, kuri jam už buvimą darbe sumokės 8000 litų, o iš „Sodros“ gautų tik 2000. Jis turi butą, pirktą už paskolą, besimokančius vaikus. Pasikliaus „Sodra“ – bankrutuos.
Mūsų socialinė sistema nėra palikusi kito kelio. Žmogus, kuris dirba daug, turi paaiškinti savo šeimai, kodėl tai daro. Jis aiškina tradicinėmis dar sovietinėmis vertybėmis: butukas, automobiliukas ir t. t. Kalbame apie penkiaženklį atlyginimą, kai kiekvienas butas yra šešiaženklis. Aišku, žmogus ima kreditą, tiki savo šviesia ateitimi, bet neduok Dieve sušlubuoja sveikatėlė – ir jis atsiduria žymiai blogesnėje padėtyje negu tas, kuris gauna minimalų atlyginimą arba visai nedirba.
Kolega suomis žino, kad išėjęs į pensiją gaus 75 procentus dabartinių pajamų, kad guldamasis į ligoninę pirmiausia pamatys socialinio draudimo atstovą, kuris perims visus finansinius įsipareigojimus, kol šis sirgs: mokės už paskolą, komunalines paslaugas ir pan. Jis yra socialiai saugus, nebijo dėl savęs ir šeimos. Ar Lietuvoje kokia nors socialine sauga naudojasi žmonės, valstybei atiduodantys daugiausia? Jie iš valstybės gauna mažiausiai.
Valstybė tarsi sako: „Jūs mums nereikalingi.“ Puikiai žinau, kas bus, jei kas nors už Lietuvos ribų išgirs man tariamą tokią frazę. Tada bent porą naktų nemiegosiu, nes turėsiu telefonu atsakinėti į darbo pasiūlymus. Lietuviai specialistai pasaulyje vertinami, todėl jų greitai gali nelikti. Bet juk požiūris iš tiesų toks: „Mums jūsų nereikia.“
Lietuva gali didžiuotis ir kitkuo: pasaulyje yra 429 tarptautinės kategorijos irklavimo teisėjai, iš jų 4 lietuviai. Esate vienas iš pastarųjų ir dar Irklavimo federacijos narys. Kiek laiko užima toks hobis?
Jis man leido gegužę turėti vieną savaitgalį namie. Tai buvo vienintelis toks savaitgalis iki rugsėjo pabaigos. Visi kiti susiję su irklavimu ir komandiruotėmis.
Regatos viena po kitos, jaunimo čempionatas Olandijoje, jau šiandien reikia pradėti rengtis Pasaulio jaunimo čempionatui Trakuose, kuris vyks kitų metų liepą. Per penkias olimpiadas esu sukaupęs patirties, kaip tvarkyti tokių renginių logistiką. Trakuose tai bus tikras iššūkis. Paskui ilgai negalėsiu į vandenį žiūrėti.
CV: Edmundas Daukantas
Gimė 1962 m. Klaipėdoje.
Nuo 16 metų gyveno Trakuose, internatinėje sporto mokykloje. Buvęs irkluotojas.
Trakų rajone dirbo Grigiškių popieriaus kombinate, tuo pačiu metu baigė Vilniaus universiteto pramonės ekonomikos specialybę.
Nuo 1990 m. – transportininkas (UPS, TNT), nuo 1998-ųjų – „Schenker Lietuva“ vadovas.
18 metų dirba ekspeditorių asociacijos prezidiume. Vilniaus pramonės ir prekybos rūmų, ICC narys. Irklavimo federacijos vykdomojo komiteto narys, atsakingas už regatų organizavimą, tarptautinės kategorijos irklavimo teisėjas.
