Panašu, kad dainininkės Evelinos Anusauskaitės gyvenime bręsta rimtos permainos. Pasaulinio talentų paieškos konkurso „Avoin voice“ organizatorių kol kas netesėti pažadai ir iki šiol neįteiktas prizas ambicingai merginai tik sustiprino norą siekti užsibrėžtų tikslų.
Vis skraidote tarp JAV ir Lietuvos. Evelina, kaip jums sekasi Amerikoje?
Na, jeigu karjerą Lietuvoje padariau per 14 metų, tai per porą mėnesių Amerikoje tikrai negalėjo įvykti joks „sprogimas“ (juokiasi). Be abejo, naujienų yra. Kita vertus, dar turiu daug ką sužinoti, išsiaiškinti, suprasti, nes sistema, pagal kurios dėsnius veikia ir gyvena JAV pramogų pasaulis, visai kitokia nei Lietuvoje.
Dabar bandau išsiaiškinti, kas yra tie žmonės, kurie sudaro vadinamąjį ratą, į kurį reikėtų patekti. Ieškau ryšių, susitikinėju su įtakingais muzikos pasaulio žmonėmis, lankau vokalo pamokas ir, svarbiausia, gyvenu sau. Labai gerai jaučiuosi niekam nieko nebandydama įrodyti. Man ten taip gera, kad paskutinį kartą beveik su ašaromis akyse
išvykau iš Amerikos. Ten tikrai tobulėju profesinėje srityje. Ką ir sakyti – JAV pramogų pasaulis labai pažengęs, palyginti su Lietuva. Man tai tarsi savotiškas šuolis iš ramaus baseino į atvirą jūrą. Bet tai ir yra įdomu...
Ar savo ateitį siejate su Amerika?
Norėčiau, ir ne vien dėl karjeros. Nesakau, kad tai svajonių šalis ir, kad viskas ten pasaka, bet konkrečiai mano atveju, JAV – vieta, kurioje jaučiu, kad noriu būti.
Įdomu, kuo jus patraukė ir sužavėjo JAV?
Los Andželas, kuriame esu apsistojusi, visų pirma labai patinka dėl malonaus klimato. Antra – atmosfera. Kad tai menininkų miestas, nesunku pajusti iš karto, nes menu dvelkia visur, kur pasisuktum – atrodo, kad jis net tvyro ore. Turbūt dėl to labai greitai ten pasijutau sava.
Man patinka šio miesto žmonės. Jie tokie laisvi, lengvai bendraujantys. Iš pradžių buvo net šiek tiek keista, nes nueinu į kokią kavinę, o ten visi kalbina, klausia, kaip sekasi, ir taip pat papasakoja apie save. Tuomet sužinai, kad ir tas žmogus dainuoja arba šoka, kad tuoj lėks į kokią nors atranką. Taip artimai bendraujama visur. Kad ir kur atsidurtum, aplink aktoriai, šokėjai, dainininkai. Be to, visi gerai nusiteikę, geranoriški, mokantys pasidžiaugti tavo ir savo sėkme. Nežinau, kiek tai nuoširdu, bet jie džiaugiasi ir pagiria, kai sekasi, o ne suraukę nosis nusisuka,
kaip kartais nutinka Lietuvoje. Aišku, nemanau, kad ten nėra ir kitokių žmonių, turbūt yra, kaip ir visur. Bet mano įspūdžiai kol kas tokie. Pastebėjau, kad ir lietuviai, ilgesnį laiką gyvenę JAV, yra visai kitokie. Jie daug paprastesni, linksmesni, šiltesni.
O nostalgija, Lietuvos, namų ilgesys Amerikoje neaplanko? Juk ten būnate viena.
Visus tuos dalykus – Tėvynę, namus ir pan. – priimu šiek tiek kitaip. Turbūt esu kosmopolitė. Man namai yra ten, kur jaučiuosi namie, taigi nebūtinai ten, kur gimiau. Myliu Lietuvą ir man čia gera, bet labiau tobulėju JAV. Man reikia aplinkos, kuri verstų eiti į priekį kartu su ja, o ne atvirkščiai. Pasiilgstu artimųjų – tiesa, bet būdama Los Andžele su mama bendrauju, ko gero, net daugiau nei būdama Lietuvoje (šypsosi). Internetu kiekvieną dieną prašnekam po valandą ir net po dvi. Išsišnekame apie viską. Vis dėlto labai norėčiau, kad ateityje šeima gyventų šalia. Man ji labai brangi ir reikalinga.
Evelina, o kaip klostosi reikalai su konkurso „Avon voices“ organizatoriais ir jų pažadais? Ar jau nebesitikite atgauti laimėto prizo – galimybės įrašyti albumą?
Kai vienoje Lietuvos televizijos laidoje garsiai papasakojau apie netesėtus pažadus, organizatoriai staiga atsirado. Atsiuntė naują pasiūlymą ir atsiprašė, paaiškino, kad kompanijoje buvo problemų. Tačiau aš to nepateisinu ir tokių žmonių negerbiu. Keturis mėnesius po konkurso be jokio paaiškinimo jie buvo dingę, o aš per juos atsisakiau šitiek įdomių projektų ir karjerai labai naudingų galimybių. Tuo laiku man siūlė būti viena mokytojų televizijos projekte „Lietuvos balsas“.
Be to, akademijoje paprašiau akademinių atostogų, nes dar sausio mėnesį konkurso organizatoriai kalbėjo, kad tikisi mane matyti Amerikoje. Vienaip ar kitaip buvau nusprendusi keliauti į JAV, net jei nebūčiau gavusi jų pakvietimo. Vis dėlto pikta, kad laukdama visai be reikalo praradau tiek laiko. Užtai dabar į naująjį pasiūlymą
porą dainų įrašyti vienai ir porą su kitomis atlikėjomis, per daug vilčių nededu. Pavyks – bus gerai, nepavyks – ką gi, nebe pirmas kartas...
Turbūt gavusi tokį prizą nė neįsivaizdavote, kad jis taip ims ir nuplauks?
Oi, ne. Atvirkščiai, nustebčiau, jei būtų kitaip. Jau turėjau tokios patirties. Man buvo šešiolika, kai pirmą kartą rankoje laikiau „Universal Music“ sutartį . Po to turėjau pasiūlymą dirbti Maskvoje. Viena didžiausių prodiuserių kompanijų „Amedia“ siūlė garsinti filmukus, nes jiems mano balsas pasirodė labai išraiškingas. Projektai neįvyko. Jei visada garsiai kalbėčiau apie tai, kas gali įvykti ir, kaip jau įprasta, ne visada įvyksta – žmonės turbūt pagalvotų, kad gyvenu kažkokiame neegzistuojančiame iliuzijų pasaulyje. Todėl po tokių pamokų džiaugiuosi ir kalbu
tik apie tuos dalykus, kurie jau įvyko, o ne galbūt įvyks. Tarkime, neseniai aktorė Ruta Lee (lietuvių kilmės aktorė, gyvenanti Amerikoje – aut. past.) mano įrašus nusiuntė vienam pasaulyje garsiausių prodiuserių Davidui Fosteriui. Jis asmeniškai atsiuntė atsakymą, kad peržiūrės medžiagą. Juokiamės su Ruta, kad būtų pernelyg paprasta, jei jis imtų ir būtų „sužavėtas“ pasiūlytų kartu dirbti.
Kokios jūsų svajonės? Kur įsivaizduojate savo gražią ateitį?
Dėkoju už pasakymą „gražią ateitį“, nes būtent tokią įsivaizduoju. Visų pirma noriu būti profesionali dainininkė, todėl dabar darau viską, kad jokie techniniai barjerai neribotų išreikšti balsu tai, ką jaučiu širdimi. Amerikoje lankau vokalo pamokas pas mokytoją, kuris dirba ir dirbo su labai daug ryškių ir žinomų atlikėjų. Svajoju turėti mylimą ir mylintį vyrą, vaikų – visą didelę šeimą, ir tuo pat metu būti scenoje. Man daug kas sako, kad tai nesuderinama, jog esu jauna ir nieko nesuprantu. Tačiau tai mano gyvenime jau vyksta. Be to, pati gerai pažįstu net
keturias tokias poras, kurias sudaro abu menininkai arba labai veiklūs žmonės. Jie kartu augina vaikus, kartu siekia karjeros ir jiems puikiai pavyksta viską suderinti. Tokie žmonės – pavyzdys ir įrodymas, kad viskas įmanoma, jei tik du žmonės nori, supranta ir palaiko vienas kitą. Svajoju apie tokią šeimą ir santykius.
Evelina, turite draugą. Kodėl taip slepiate jį nuo viešumos?
Todėl, kad pati esu viešas žmogus. Kalbu beveik visomis temomis ir gyvenimu dalijuosi su visais, bet noriu kažką turėti tik sau – savo pasaulį, kurio ir nenoriu, ir negaliu išbarstyti, nes tada nebebūčiau savimi. O mano pasaulis visai nedidelis – šeima, draugas ir dar keletas dalykų, tokių, kaip mano kambarys – asmeninė erdvė, į kurią nieko neįsileidžiu, išskyrus pačius artimiausius.
Be to, į tokius dalykus, kaip dviejų žmonių santykiai, žiūriu atsakingai. Kvaila, kai žmonės vis keičia antrąsias puses ir apie tai pasakoja. Juk poros santykių viešinimas susijęs ne tik su vienu asmeniu. Viešindamas įtrauki ir kito žmogaus pasaulį, ir jo šeimą. Reikia būti atsargiam.
Rodos, esate tvirto charakterio mergina. Ar tokia buvote nuo mažens, ar jūsų charakterį
pakoregavo scena ir gyvenimas?
Gyvenimas koreguoja visus, o scena per tiek metų užgrūdina charakterį. Kitaip ir negalėtų būti. Nemanau, kad silpnas žmogus šioje profesijoje gali kažko pasiekti. O užsispyrusi esu nuo mažens, nors gal ne visada ir ne visur tai gerai (juokiasi). Jei ko nors noriu, būtinai pasieksiu, o jei nenoriu – niekas manęs neprivers to daryti. Manau, kad labai daug prie mano charakterio prisidėjo tėvų auklėjimas, ypač mamos. Ji su manimi visada daug bendravo, mokė, kad problemas reikia analizuoti, bandyti spręsti, o ne apsimesti, kad nieko nevyksta. Tai nėra išeitis. Be to, vaikystėje tėvai mane pasiimdavo į keliones. Jose taip pat formavosi mano charakteris ir vertybės.
Turbūt girdėjote ir tokių kalbų: „Evelinai gerai, juk mama už ją viską nusprendžia“? Pastaruoju metu to nebegirdžiu. Protingi atsirenka, kur tiesa, o ką galvoja kiti, man tiesiog nelabai rūpi. Mama daro tik tai, kas susiję su vadyba. Repertuarą renkuosi pati. Kaip atrodysiu scenoje, sprendžiu taip pat pati. Mama už mane scenoje nestovi, nedainuoja ir nešoka. Visa tai darau aš. Galiu pasakyti tiek: esame puiki komanda, nesipykstame ir sugebame dėl visko susitarti.
O kiek mama kišasi į jūsų asmeninį gyvenimą?
Ką reiškia kišasi? Kaip iš viso taip galima sakyti. Esu dėkinga mamai, kad ji yra mano gyvenime. Mama – pats brangiausias žmogus ir geriausias draugas. Labai džiaugiuosi, kad turėdama laiko ji prisėda prie manęs ir pasišnekame net apie mano asmeninį gyvenimą. Tarp mūsų nėra paslapčių, bendraujame apie viską.
O draugų, ar daug turite?
Draugų tema man gana skaudi, nes turiu karčios patirties. Ne kartą teko įsitikinti, kad tas žmogus, kurį vadinau draugu, nebuvo tikras. Todėl šiandien tikrus draugus galiu suskaičiuoti ant pirštų. Geriausi bičiuliai – mama, draugas ir dar vienas žmogus. O visi kiti – pažįstami. Ko gero, pati nesu iš „lengvųjų“ ir nemanau, kad šalia manęs paprasta. Pastebėjau, kad nemoku priimti žmonių tokių, kokie jie yra. Iš tiesų negaliu bendrauti su tais, kurie nuolat skundžiasi, niurzga, kuriems viskas blogai ir jie aiškina, kad serga depresija, o nė piršto nepajudina, kad
kažką pakeistų. O tokių labai daug. Juk nesu nei auklė, nei mama, kad mokyčiau ar bandyčiau išaiškinti, ką jie daro ne taip. Galiausiai, jiems to ir nereikia, užtenka užuojautos. O gailėtis tokių žmonių taip pat nemoku, nes jie manęs neįtikina, kad iš tiesų yra nelaimingi. Nebegaištu laiko su tokiais ir stengiuosi jį skirti tiems, kuriems manęs iš tiesų reikia. Dažniausiai tai būna gerokai vyresni už mane žmonės. Taip jau nuo mažens susiklostė – visi mano draugai buvo vyresni.
Ar jums niekada nebūna gaila ir liūdna, kad laiko sau beveik neturite – mokotės, koncertuojate, lipate karjeros laiptais. Štai dabar – vasara. Jūsų bendraamžės maudosi ežere, jūroje, renka žemuoges... Turiu laiko rinkti braškes, nes mama jas augina vidinėje kiemo pusėje (juokiasi). Iš tiesų turiu laiko viskam, nes jį kruopščiai planuoju. Tai dar viena savybė, už kurią esu dėkinga mamai.
Viską susiderinu ir nieko neaukoju. Yra žmonių, kurie dar daugiau padaro ir viską spėja. Obama, Madonna irgi turi tik 24 valandas per parą, o darbo „šiek tiek“ daugiau. Visada lygiuojuos į tuos, kuriems sekasi.
O kaip geriausiai pailsite?
Geriausias poilsis man tada, kai sėkmingai užbaigiu darbus. Nemoku atsipalaiduoti, jeigu kažkas nepadaryta. Kita vertus, to, ką darau, nevadinu darbu, džiaugiuosi, kad galiu veikti tai, ką mėgstu. Esu dėkinga tėvams, kad turėjau tokią galimybę nuo pat mažens.
Ne kartą teko girdėti apie prietarus, kuriais norėdami išlaikyti sėkmę tiki scenos žmonės.
Ar esate prietaringa?
Nepasakyčiau, kad labai, bet keletą prietarų turiu. Vienas jų – niekada nededu rankinės ant žemės, kitas – niekada, net mintyse, niekam nelinkiu blogo. Mano darbe būna tokių situacijų, kai galiu kažkam padėti... arba nepadėti. Vis dėlto padedu, pasidžiaugiu, kai po mano patarimo kitam geriau, taip pat įsitikinu, kad šį tą išmanau. Esu tikra, kad dėl to ir man sekasi. Dar stengiuosi už viską širdyje padėkoti ir visada vertinu tai, ką turiu. Gal tai ne prietaras, bet manau, jeigu tik pradėsiu nevertinti, labai greitai viską prarasiu. Turiu ir amuletą, o jį man padovanojo
viena vokietė, su kuria atsitiktinai susipažinome, kai su šeima poilsiavome Ignalinoje. Ta moteris, paklausiusi mano dainų įrašų kompiuteryje, labai susigraudino, net apsiverkė ir nusprendė man ką nors padovanoti. Taip ir pasakė: „Noriu tau ką nors padovanoti, bet nieko, išskyrus žiedą, neturiu.“ Nusimovė nuo piršto linkėdama, kad tas žiedas man atneštų didžiulę sėkmę karjeroje. Ilgai nešiojau dovaną kišenėje, nedrįsau užsimauti, nes kažkodėl atrodė, kad tai – svetimo žmogaus daiktas ir jo istorija, kurios neturiu teisės savintis ar perimti. Bet kai pagaliau tą žiedą užsimoviau, man iš tiesų pradėjo labai sektis!
E. Žvirblienė
