Su Džordana kalbamės atvirai ir nuoširdžiai – apie gyvenimą apsimetinėjant ir viešumo baimę, apie stereotipais apaugusį visuomenės požiūrį į netradicinės seksualinės orientacijos asmenis ir pačios Džordanos vidinę kelionę suprantant ir priimant kitokius žmones.
- Džordana, ne paslaptis, jog kai kurios jūsų dainos net tapo LGBT bendruomenės vakarėlių himnais. Koks jūsų požiūris į netradicinės seksualinės orientacijos asmenis?
- Visų pirma, noriu pasakyti, kad labai yra svarbu, kokiu žodžius mes vartojame, kalbėdami apie žmones. Žodžiai siunčia tam tikrą žinutę ir taip, jie yra svarbūs. Tarkime, žargoninis įžeidžiantis žodis „pederastas“ nėra tapatus žodžiui „gėjus“. Aš akis iškabinčiau, jei mano draugams gėjams, tą baisų žodį pasakytų.
„Pederastas“ yra įžeidimas, tarsi sutapatinimas su „šikniumi“ ar kokiu kitu dar blogesniu žodžiu. Čia tarsi koks stereotipas, norėjimas įžeisti. Ir apie mus dainininkus visaip kalba – kas su kuo ką darė, kas su kuo miegojo ir pan., bet jei būdamas akis į akį to žmogaus paklaustum, ką jis sakė, tai tik nudelbtų akis. Visi drąsus rašyti komentarus. - O ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie vis dar bijo tokių neigiamų vertinimų, bijo prabilti garsiai apie save?
- Žinoma, man lengva kalbėti ir raginti netylėti, bet aš išties manau, kad reikia kalbėti apie tokius dalykus. Juk jei gyvensi dvigubą, veidmainišką gyvenimą, ko toks egzistavimas iš tiesų vertas? Kai negali būti atviras prieš save ir pasaulį? Suprantu, žmogaus nepriversi, bet manau, jei esi netradicinės orientacijos, tau pačiam bus lengviau, jei apie tai kalbėsi. Lengviau gal būtų ir šalia esantiems – vieni nedės tuščių vilčių, aplinka iš tavęs irgi nesitikės kažkokių gyvenimo sprendimų, kurių tu net neplanuoji ar nenori.
- Ar manote, kad apie save turėtų prabilti ir vieši asmenys?
- Ir vėl, viskas priklauso nuo žmogaus. Aš manau, kad dabar pasaulyje pats faktas tai, kad tu gėjus, nieko nenustebins ir nepakeis. Jei esi muzikantas, pirma turi sužavėti savo muzika. Daug pasaulinio lygio žvaigždžių yra homoseksualių ir jų karjeroms tai nepakenkė. Apskritai, sakyčiau, kad visas pasaulis laisvėja ir mažiau žiūrima svetimo kiemo.
Štai atsimenu, kai 1990-aisiais lankiausi Maskvoje ir dainavau viename konkurse, salėje tarp klausytojų sėdėjo du vyrai, susikibę rankomis. Ir tuomet aš taip nustebau, pagalvojau, kokie jie laisvi, kokie gražūs. Tačiau reikia pripažinti, kad pirma buvo ir keista tai matyti savo akimis.
- O kada atėjo tas suvokimas, kad tai nėra keista, kad tai normalu?
- Palaipsniui. Gyveni savo gyvenimą, skaitai knygas, žiūri filmus, švietiesi, bendrauji su žmonėmis. Ir supranti, kad tiesiog tokia yra žmogaus prigimtis. Juk kiek būna jaunų žmonių, kurie bijo savo tėvams pasakyti, kad jie gėjai, bijo, kad juos išvarys iš namų. Taip ir gyvenimas netruks prabėgti besislapstant. Na kaip galima smerkti žmogų už jo jausmus, versti kažką slapstytis lyg jis būtų koks nusikaltėlis. Nepainiokime šių dalykų.
- O kada Lietuvoje bus tas metas, kai gatve galės praeiti du už rankų susikibę vyrai ir niekas į juos neatsisuks?
- Net nežinau. Eina štai merginos susikibusios už rankų ir tai niekam netrukdo. Nežinau, kodėl skirtingi standartai taikomi vyrams. Mūsų visuomenė yra tam tikroje stagnacijoje. Reikia tiesiog išmokti nekomentuoti ir net negalvoti apie kitų žmonių asmeninius gyvenimus – taip visiems būtų daug paprasčiau gyventi.
- Gėjų klube koncertuosite jau ne pirmą kartą. Kaip jus sutinka „Soho“ publika?
- Galiu pasakyti tik vieną žodį – „nerealiai“ (juokiasi, red. past.)! Mane klube visada sutinka šiltai, ką ten šiltai, karštai tiesiog! Visuomet gaunu daug gėlių, puokščių. Atneša nuotraukų pasirašyti, bučiuoja į ranką, skruostą, apsikabinę net suvirpa - tokia ta meilė ir pagarba. Kartą gavau tiek gėlių, kad turėjau kelis kartus važiuoti į klubą po koncerto atgal pasiimti, netilpo tiesiog. O man visos tos dovanos brangios, kadangi jos nuo labai nuoširdžių žmonių. Apskritai, mano akiratį labai praplėtė koncertai šiame klube.
- Netikėtai nustebinote žinia, kad šeštadienį „Soho“ scenoje atliksite ne naują, o senąją savo populiariausių dainų programą...
- Šiuo metu mes su grupe kuriame, gal pasakykime taip, rimtesnę muziką su rokerišku prieskoniu. Tačiau šiam tokiam svarbiam jubiliejui nusprendžiau atlikti savo senųjų hitų programą. Tai net ir tam tikra nostalgija – paskutinį kartą ten koncertavau prieš trejus metus, tai čia bus tarsi senų draugų susitikimas.
Šis šeštadienis - tai bus vakaras, kai dainuosime visi kartu, ir šėlsime visi kartu. Nuoširdžiai prisipažįstu, kad labai laukiu šio koncerto. Galiu drąsiai pažadėti – jis nuneš stogą!
